Sakoma, kad knygas skaitantis žmogus nugyvena daugiau nei vieną gyvenimą.
Šią vasarą mano gyvenimas tarsi sustojo – dėl kojos lūžio didžiąją laiko dalį leidau namie, veiklos aprimo, keliones teko atidėti. Daug skaičiau – grožinė literatūra tapo galimybe „keliauti“, patirti, prasiblaškyti. Kai pasaulis ir galimybė judėti sumažėjo iki nedidelio plotelio, mano „kojomis“ tapo knygos. O gal ir sparnais.
Laisvesnis laikas tapo puikia proga pažvelgti į savo ketinamų skaityti knygų sąrašą ir pasirinkti tai, ką seniai planavau skaityti. Pirmąja knyga tapo Fredrik Backman „Kartą gyveno Uvė“. Pirmieji skyriai skaitėsi lėtai ir sunkiai, bet maždaug nuo šimtojo puslapio nebegalėjau atsitraukti.
Pagrindinis knygos veikėjas Uvė – vienišas 59-erių metų vyras – prieš pusmetį palaidojo žmoną. Jo gyvenimas pilkas, bet griežtai sudėliotas: kasdien keliasi anksti ir eina apžiūrėti, ar jo miestelyje laikomasi tvarkos. Kaimynai Uvę vertina kaip labai nemalonų, bjauraus charakterio tipą. Viskas pasikeičia, kai netoli Uvės apsigyvena nauja šeima, o netoliese pradeda šlaistytis benamis, aptriušęs katinas. Baigiantis knygai, išsakoma mintis: „Meilė užklumpa netikėtai“ – išties nežinai, koks ir kada žmogus (ar gyvūnas) tau taps artimas ir labai svarbus.
Knyga tapo proga pasvarstyti apie santykius ir meilę, apie tai, kad negalima spręsti apie žmogų nedaug žinant apie jį. Be to, skaitant juoką kelia įvairios komiškai pateiktos gyvenimiškos situacijos.
Žmogų pažinti išties yra nelengva, kiekvienas mūsų – lyg atskira istorija. Galbūt tai yra viena priežasčių, dėl ko mėgstu keliauti – kelionėse kitaip pamatai save ir kitus. Prieš penkerius metus teko viešėti Stambule. Kai grįžau, sesė pasiūlė perskaityti turkų rašytojo Orhano Pamuko „Tos keistos mano mintys“. Romanas patiko, be to, skaitant buvo gera atpažinti neseniai lankyto įstabaus miesto vietas.
Šįkart į rankas pakliuvo O. Pamuko „Juodoji knyga“, išleista dar XX a. pabaigoje. Mintimis vėl grįžau į Stambulą, pajutau, jog dar ryškiai atsimenu jo vaizdus. Jei pirmoji skaityta Pamuko knyga patiko, tai ši – tiesiog sužavėjo. Seniai buvau skaičiusi tokį daugiasluoksnį kūrinį, jame gausu minčių, idėjų. Kad geriau jas perprasčiau, kai kuriuos skyrius skaičiau ir po kelis kartus.
Pagrindinis knygos veikėjas advokatas Galipas gyvena Stambule. Netikėtai dingsta jo žmona Riuja. Vyras leidžiasi jos ieškoti ir naujai atranda ir save, ir miestą, kuriame gyvena.
Pasakojime subtiliai prisiliečiama prie žmogaus sielos, jos paslapčių, gal tai lemia knygos paslaptingumą, net mistiškumą. Visame kūrinyje ypač ryški mintis apie žmogaus buvimą savimi, tiksliau, negebėjimą savimi būti – dėl aplinkos spaudimo, tapatinimosi su kitais ir įvairių kitų dalykų.
Galipas šiuos svarstymus apibendrina taip: „Aš pavydžiu tik negyvenamos dykumos akmenims ir kalnų uoloms, kurių nelietė žmogaus koja, slėnio medžiams, kurių nematė niekieno akis, nes tik jie gali būti patys savimi.“
Spalį turėjau vykti į draugės Ritos vestuves. Artėjant šiai šventei, supratau, kad kelias nuo Mažeikių iki Marijampolės bus per ilgas. Vis dėlto vestuvinę dovaną buvau suruošusi. Viena jų – Vlado Šimkaus eilėraščių rinkinys „Nusileisk, dangau, ant žemės“.
Kai buvome studentės, su Rita skaitydavome šio poeto eilėraščius. Šias eiles ji ypač mėgo.
Sakoma, nieko nevyksta veltui – vasarą, kol knygelė dar priklausė man, turėjau galimybę paskaityti daugiau V. Šimkaus kūrybos. Ir netikėtai „užsikabinau“, susižavėjau. Ypač patiko eilių jausmingumas, filosofiškumas, gebėjimas daug aprėpti vienu eilėraščiu, ir kartu – paprastumas.
Kiekvieną eilėraštį skaičiau po kelis kartus, norėdama kuo daugiau iš jo išsemti. Svarsčiau: šiuo metu kažin ar kas taip rašo – jausmingai, giliai, kartu paprastai.
Paguglinau – per gyvenimą V. Šimkus išleido tik 4 kūrybos rinkinius. Išties, kai tiek daug telpa į vieną eilėraštį, didelio jų kiekio ir negali būti.
Mano sesė, kuri irgi labai mėgsta skaityti, yra sakiusi: „Knygos susiranda mane pačios.“ Dažnai taip atsitinka ir man. Jau prasveikusi dalyvavau edukacijoje bibliotekoje ir už akių užkliuvo Mariaus Repšio biografinis romanas „Heraklis Nr. 4“.
Prieš kelerius metus žiūrėjau spektaklį „Vaidina Marius Repšys“. Spektaklis paliko didžiulį ir gerą įspūdį, galvojau, kad labai norėčiau paskaityti šio aktoriaus knygą. Tiek šios knygos, tiek spektaklio centre – aktoriaus psichinė liga – bipolinis sutrikimas. Ir didžiulė aktoriaus drąsa atsiverti ir apie tai kalbėti. Kiek kainuoja atvirumas? Ir ką tai gali duoti kitam žmogui?
M. Repšio biografiniame romane „Heraklis Nr. 4“ yra daug asmeniškų išgyvenimų, nors kai kurie dalykai ir išgalvoti. Aprašomi veikėjo Heraklio vaikystės ir paauglystės išgyvenimai ir istorija tęsiama iki dabartinių laikų, kai knygos veikėjas gydosi psichiatrinėje ligoninėje.
Tiek žiūrėdama spektaklį, tiek skaitydama knygą momentais iš širdies kvatojausi. Žavu, kad kūriniuose, kuriuose gvildenama tokia rimta tema, yra ir daug komiškų momentų.
O šiaip knygoje kalbama aštriai, „nevyniojant į vatą“. Juk ir pats gyvenimas yra aštrus, ypač kai tenka prisitaikyti ir gyventi su liga. Skaitant kilo mintis: susirgti galime kiekvienas, jei tik pasitaiko „tinkamos“ aplinkybės.
Taigi – atvirumas tam, kuris atsiveria, kainuoja daug, bet kitiems tai gali būti labai naudinga. Galbūt tam, kad praplėstų akiratį ar suteiktų vilties. Pasak knygos autoriaus: „Pro durų plyšį srūvanti šviesa žadino viltį – viską dar galima ištaisyti. Gyvenimas – lyg tas tarpas tarp durų, siauras, bet teikiantis vilties.“
Biografinis romanas ir baigiasi viltingai: „Kiekvieno žmogaus gyvenimas vertas romano. Manasis dar nesibaigė.“ Šią mintį – kad kiekvieno žmogaus gyvenimas vertas romano – beje, dažnai kartodavo ir mano močiutė. Posūkių šiame romane gali būti visokių – planus, ketinimus gali pakeisti ir liga – laikina ar visam gyvenimui. Svarbiausia nenustoti rašyti. Judėti pirmyn ir viltis.
