Tą pačią darželio grupę lankę auklėtiniai susitiko po 38 metų

Susitikimo dalyviai (iš kairės į dešinę): Tomas Kutkauskas, Saulius Lapinskas, Mindaugas Kairys, Nerijus Seilius, Egidijus Buknys, Diliara Zarifova, Ieva Beržinskaitė, Giedrė Buknytė, Ingrida Vaičiūnaitė, Kristina Lukošiūtė. Osvaldo BALODŽIO nuotr.

Klasės draugų susitikimai po daugelio nesimatymo metų jau mažai ką stebina.
Tačiau atvejai, kad po daugelio metų susitiktų lankiusieji tą pačią lopšelio-darželio grupę, – reti.
Vis tik tokį susitikimą surengė Mažeikių lopšelį-darželį „Eglutė“ prieš 38-erius metus lankę vienos grupės auklėtiniai.

Visiems žinoma situacija

Tikriausiai ne vienas retkarčiais atsiduriame tokioje situacijoje, kai lyg ir žinai, jog su vienu ar kitu sutiktu žmogumi kadaise galbūt lankei tą pačią darželio grupę ar tą pačią klasę mokykloje. Tačiau jeigu su tuo žmogumi anksčiau neturėjai bendrų reikalų, nelabai ir žinai, kaip vertinti – jis tavo pažįstamas ar ne. Nežinai ar sveikintis, ar užkalbinti.
Jei keliai su vienu ar kitu žmogumi gyvenime suveda, tai faktas, jog vaikystėje, jaunystėje buvote pažįstami, greit paaiškėja, o bendri prisiminimai padeda ištrinti bendravimo ribas.
Panašiai nutiko ir dviem šio kiek neįprasto darželio grupės draugų susitikimo organizatorėms mažeikiškėms Kristinai Railienei ir Diliarai Zarifovai.

Susitiko darželio jubiliejuje

Mintis apie tai, kad reikėtų organizuoti tokį susitikimą, mažeikiškėms kilo prieš kelerius metus. Tuomet tą pačią lopšelio-darželio „Eglutė“ grupę kadaise lankiusios moterys susitiko tame pačiame darželyje: K. Railienė tuo metu jame dirbo logopede, o D. Zarifova atvyko į įstaigos veiklos 40-mečio minėjimą.
„Jau nė neprisimenu, kuri prie kurios pirma priėjome ir kas ką pirmiau užkalbino. Per tą jubiliejų mus nuvedė į tą pačią grupę, kurioje praleista tiek daug vaikystės akimirkų. Sukilo gražūs jausmai, sugrįžo prisiminimai. Kristina ėmė kalbėti apie tai, kad Mažeikiuose gyvena nemažai mūsų, buvusių grupės draugų, ir užsiminė apie galimybę surengti susitikimą“, – sakė D. Zarifova.

Reikėjo vieniems kitus atpažinti

Taip moterys ėmėsi organizacinių reikalų. Pasak jų, darbų ir veiklos buvo nemažai, ypač tokios, kuri susijusi su buvusių grupės draugų identifikavimu, nes vienokie žmonės būna vaikystėje, o kitokie – po 38 metų. Pasikeičia ne tik jų išvaizda, bet ir pavardės.
„Labai padėjo tos vadinamosios vinjetės – grupę lankiusių vaikų nuotraukos su šalia užrašytais vardais bei pavardėmis. Padėjo tėvai. Buvo taip, kad pažinojau vieno ar kito grupės draugo mamą ar tėtį, o ne jį patį. Paskambinusi papasakodavau, kad norime surengti susitikimą. Tai tėvai įduodavo savo vaikų kontaktus, nusistebėdavo ir pagirdavo už tą iniciatyvą suburti visus“, – patirtimi pasidalijo K. Railienė.
Iš naujo užmegzti ryšius su grupės draugais organizatorėms padėjo ir internetas bei socialiniai tinklai.

Žada vieni kitų nepaleisti

Abi „Santarvės“ pašnekovės lyg susitarusios kartojo, jog susitikimą organizuoti nebuvo sunku. Kaip sakoma, kai yra noro, atsiranda ir galimybių.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Į susitikimą kai kas atvyko iš Vilniaus. Kai kas norėjo dalyvauti, tačiau dėl asmeninių priežasčių negalėjo. Dalis buvusių grupės draugų ir dabar domisi, ar ateityje neplanuojama surengti dar vieno tokio susitikimo.
„Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus turi noro susitikti. Mūsų susitikime buvo dešimt. Kaip aš juokauju, gimsta nauja grupė. Vieni kitus suradę, planuojame nebepaleisti. Manome, kad šilto, jaukaus bendravimo su naujai atrastais draugais niekada nebus per daug“, – samprotavo K. Railienė.

Atsakingai ruošėsi

Kita susitikimo iniciatorė ir organizatorė – D. Zarifova prisipažino: nors ir ėmėsi bandyti suburti grupės draugus, turėjo išankstinių nuostatų bei baimių dėl to, ar susitikimas nebus banalus, nejaukus. Baiminosi ir dėl to, kad žmonėms, kurie seniai vienas kito nematė, susitikus gali būti sunku bendrauti.
Vis tik pagelbėjo išankstinis susitikimo organizatorių susitarimas: jeigu jau organizuojamas toks svarbus jiems įvykis, reikia jam atsakingai pasiruošti.
Buvusieji darželio auklėtiniai sugalvojo, jog susitikimą simbolizuos „Eglutės“ spalva – žalia. Buvo pagamintos stalo kortelės su vaikystės nuotraukomis. Kiekvienas susitikimo dalyvis atsinešė darželio laikų nuotraukų. Jas apžiūrinėjant, susitikimo dalyviams natūraliai vėrėsi prisiminimai, kuriuos jie ėmė pasakoti naujai surastiems draugams. Buvo pagaminti prisiminimo medaliai. O ant vaikystės simbolių – seilinukų susitikimo dalyviai užrašė savo telefono numerius bei palinkėjimus draugams. Visa tai tam, kad daugiau vieni kitų „nepamestų“.
Susitikimo dalyviai prisiminė savo auklėtojas. Taip pat ir grupės draugus, kurie jau išėjo Amžinybėn.

Sulaukė aplinkinių susidomėjimo

Po susitikimo pašnekovės sakė sulaukusios didelio jų aplinkos žmonių susidomėjimo. Aplinkiniai teiraujasi, kaip kilo sumanymas rengti susitikimą, kaip jis pavyko ir panašių dalykų.
Pašnekovės galvoja, jog papasakoti apie šį įvykį verta dėl to, kad galbūt ir daugiau žmonių sumanys susirasti bei naujai pažinti grupės ar klasės draugus.
„Tiesiog norime pasakyti, kad naujai užmegzti ryšius, bendrauti ir draugauti nėra taip sudėtinga. Paprasčiausiai reikia žengti pirmąjį žingsnį. Man atrodo, kad vaikystėje visi žmonėse atviresni, paprastesni. Gal dėl to ir buvo noro susitikti su darželio grupės draugais“, – samprotavo D. Zarifova.
Anksčiau švietimo sistema buvo tokia, kad vaikai, drauge pradėję lankyti darželius, sukdavosi tame pačiame rate iki mokyklos baigimo. Galbūt tai yra priežastis, kodėl norisi susitikti ir pažinti vieniems kitus.