Tikriems žvejams svarbus ne tik laimikis, bet ir malonumas pabūti gamtoje

Mažeikiškiai žvejai nenumoja ranka į karantino taisykles, tačiau teigia, kad jiems nesunku šių taisyklių laikytis. O toks laisvalaikio praleidimo būdas – imuniteto stiprintojas ir geros nuotaikos garantas. Tuo įsitikinome, pakalbinę kelis prisiekusius žvejybos mėgėjus.

Darius POCEVIČIUS:
– Vienintelis karantino minusas – tai, kad nebegalime žvejoti Latvijoje. Iki kovo vidurio ešeriai gerai kibo Ventoje prie Skrundos, prie Ventspilio.
Kitokių problemų karantinas žūklei nepridarė – juk vis tiek dažniausiai žvejoji vienas, nes, skirtingai nuo kitų laisvalaikio formų, žvejyboje būtina tyla, ramybė. Būryje gero žūklės laimikio tikrai nebus. „Užsidarius“ Latvijai, dabar išsiruošiame į žūklę Mažeikių ir Skuodo rajonuose, bandome „prijaukinti“ upėtakius, bet tikrai neužsidarome namuose.
Nors šį žiemos sezoną ledo nebuvo ir poledinė žūklė praktiškai nevyko, žvejyba nenukentėjo. Priešingai, sakyčiau, ji buvo net sėkmingesnė. Poledinės žūklės metu iš eketės traukdavome smulkmę, o šiemet buvo galima pasigirti geromis lydekomis.
Sausį sugavau daugiau kaip devynis kilogramus sveriančią lydeką. Vienos žūklės metu vien dėl sportinio azarto skaičiavau, kad buvo daugiau kaip trisdešimt lydekų ėmimų. Aišku, nesu tas maniakas, kuriam svarbu viską parnešti namo, tad beveik visas paleidau atgal. Gaila, kad žvejų, kurie nekreipia dėmesio į sugautų žuvų skaičių ir pažeidžia taisykles, vis dar yra.

Juozas KELMELIS:
– Poledinės žūklės nepraktikuoju, o pavasarinės dar nepradėjau. Vieną kartą buvau nuvažiavęs prie upės, tačiau tik apžiūrėjau, dar nežvejojau. Orų prognozės žada, kad dabar atšals, vanduo atvės. Reiks palaukti apie dešimt dienų, kol jis sušils, o tada jau ir trauksiu į žvejybą.
Tuo metu, manau, karantinas baigsis ir galėsime džiaugtis laimikiu.

Rita NORVILIENĖ:
Dabar žvejoju beveik kiekvieną dieną. Dirbame nuotoliniu būdu, tai vos tik darbas baigiasi, sėdu į mašiną ir važiuoju prie upės. Vakarinis žuvų kibimas pats geriausias. Dažniausiai užkimba kuojos, arba, kaip pas mus įprasta vadinti, raudės. Tiesą sakant, tas laimikis – ne svarbiausias dalykas. Ypač dabar, kai nėra ko pačios kepta žuvele pavaišinti ar sugautą laimikį kam perduoti. Laikomės karantino. Ir trečiadienį sugavau penkias raudeles, paskui pagalvojau: kam man jos. Paleidau. Laukiu, kada bus galima gaudyti lydekas. Jei sugausiu didelę, tikrai nepaleisiu. Tokiu atveju žvejo azartas veikia.
Kiek metų žvejoju? Galvoju, kad greitai jau bus ketvirtis amžiaus, kai šis pomėgis mane užvaldė. Pagavo ir nebepaleidžia.
Pažįstami žvejai vyrai, kurie iš pradžių skeptiškai žiūrėjo, esą, ką moteriškė gali gebėti žvejyboje, jau kitaip galvoja. Aną savaitę gal šeši bendraminčiai, arba, kaip juokaujame, žvejybos „kolegos“, man skambino, konsultavosi: kur geriau gaudyti, kas ir ant ko geriau kimba. Oho, galvoju, tai laikai atėjo.
Karantino taisyklių žvejai laikosi. Sakyčiau, jų laikomės visada, nes niekas šalia meškeriotojo nestoja žuvų gaudyti, eina toliau, kol savo vietelę susiranda. Bet dabar žmonės prie upės vienas kitą jau dideliu ratu apeina, net pasilabinti, kad ir iš tolo, kartais nebenori.
Matau, atvažiuoja šeimos tiesiog pailsėti, pasivaikščioti prie Ventos, tačiau atstumai tarp mūsų dideli, niekas netrokšta koronos pasigauti.
Ir dar viena istorija, kuri man nutiko ir šiokių tokių nepatogumų bei minčių sukėlė.
Leidimą žvejoti šalies vandens telkiniuose perku elektroniniu būdu – per Aplinkos leidimų informacinę sistemą. Išsiperku metams, kad paskui nereikėtų vargti. Tai štai šį trečiadienį buvo įvykis – mane tikrino mažeikiškiai aplinkosaugininkai.
Žvejo bilietą ir popierinį dokumentą, liudijantį, kad turiu teisę žvejoti privačiuose rajono tvenkiniuose, turiu, o štai žvejo mėgėjo bilieto, kuris leidžia žvejoti valstybiniuose vandens telkiniuose (jį elektroniniu būdu metams nusipirkau praėjusią vasarą), – ne. Nesinešioju, nes buvo aiškiai pasakyta, jog to bilieto vežiotis nereikia, svarbu turėti asmens dokumentą. Pagal jį aplinkosaugininkai informacinėje sistemoje patys patikrins, ar esi tą bilietą nusipirkęs.
O jaunuolis, kuris paprašė žvejybos dokumentų, man sako, kad elektroninėje duomenų bazėje patikrinti, ar toks mano bilietas yra, čia, prie upės, negali, nes neturi tinkamos įrangos. Todėl duok jam atspausdintą popierinį bilietą.
Vėliau problemą išsprendėme, matyt, ir tikrintojai jautė, kad ne visas sąlygas atitinka, tad tik užsirašė duomenis ir telefoną, sakė, kad grįžę į darbą patikrins, ar nemelavau.
O aš toliau žvejoju ir galvoju: kažin kodėl Aplinkos apsaugos departamentas nesirūpina savo padaliniais, kad rajonų aplinkosaugininkai galėtų atnaujinti savo įrangą ir galėtų naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ne tik kabinete, bet ir prie upės ar ežero?
Man nesunku, išspausdinsiu tų bilietų penkis, į kiekvienos striukės kišenę įsidėsiu, kad pati ateityje nevargčiau ir kitų žmonių negainiočiau.
Tai tokie mano pastebėjimai iš karantininės žvejybos. Laukiu vakaro, nes ir vėl važiuosiu prie upės. Tai nuostabus laikas akis pailsinti nuo kompiuterio, televizoriaus, grynu oru pakvėpuoti, smegenis pravėdinti. Kai stoviu ir žiūriu į bėgantį vandenį, apie jokius virusus negalvoju.

Linas USELIS:
Dideliais laimikiais pasigirti negaliu, bet vis ką nors ištraukiu. Tai ešeriuką, tai kuoją.
Šiuo metu žvejoju aukšles, bandau žiobrius suvilioti. Pirmąjį žiobrį pavyko sužvejoti vasario pabaigoje. Šiuo metu situacija jų žvejybai nedėkinga, miesto ribose tekančios Ventos vandens lygis aukštas, o štai žemupyje jis jau labai žemas.
Manau, tikram žvejui karantinas įtakos neturi – jis tikrai nesėdės namuose, o sėdės vienas pats prie upės, kur dar geriau: gamta, tyras oras.
Žinoma, gaila, kad sienos su Latvija uždarytos – juk Liepojos kanaluose gerai kibo ešeriai, Bartoje – žiobriai, Ventoje – lynai. Bet, kita vertus, galvoju: gal gamta atsigaus, o po to visi galėsime džiaugtis didesniu laimikiu.
Kalbėjosi Audronė MALŪKIENĖ, Vidas STANKUS