Tragiškas tautos istorijos akimirkas mena tremtinių vaikai

1941 m. birželio 14-ąją pradėti masiniai Lietuvos žmonių trėmimai į Sibirą.

Karštą vasaros dieną gyvuliniuose vagonuose į tremtį buvo išvežta per 30 tūkstančių žmonių.
Tai buvo pirmosios režimo aukos, kurias pagerbiame Gedulo ir Vilties dieną.
Tačiau negalima užmiršti ir kitų praradimų – sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko beveik milijono savo gyventojų. Trečdalis jų patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Beveik pusė milijono šalies gyventojų gimtinę paliko bėgdami nuo komunistų teroro, daugiau kaip 30 tūkstančių žmonių okupantai nužudė Lietuvoje.
Mažeikiškių tremtinių klausėme, ko reikia, kad jų patirti išgyvenimai neliktų tik asmeniniais prisiminimais, kad tragiškos tautos istorijos pamoka būtų naudinga kitoms kartoms.

 

Pavelas POLECKAS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Pavelas POLECKAS, tirkšliškis:
– Kiekvienais metais minime Vilties ir gedulo dieną. Kol tėvai dar buvo gyvi, su dideliu skausmu ir neviltimi prisimindavom ir paminėdavom tą dieną, nes tremtis pakeitė visą mūsų gyvenimą. Išvaryti iš namų netekome visko, ką tėvai buvo užgyvenę.
Jaunystės laikais pats stengdavausi apie tai negalvoti ir prisiminimus ginti šalin. Tačiau metams bėgant, kuo toliau, tuo dažniau aplanko prisiminimai apie tremtyje praleistus metus.
Šeima į Irkutsko sritį buvo ištremta 1949 metais. Kodėl buvome ištremti, iki šiol niekas taip ir neatsakė.
Tėvai nebuvo stambūs ūkininkai, neturėjo daug žemės. Tačiau tėvas buvo nagingas kalvis, ir tai galėjo kam nors nepatikti. Spėjame, kad dėl šios priežasties mano šeimai teko paragauti tremtinių duonos.
Aš tremtyje gimiau ir gyvenau iki septynerių metų. Kadangi buvau vaikas, tad ir prisiminimai, kaip turbūt ir daugelio žmonių, yra šviesūs. Juk vaikas būdamas viską supranti kitaip nei suaugę. Gimusiam tremtyje daugelis dalykų atrodo normalūs ir įprasti, tik vėliau, kai viską prisimeni, suvoki, kad buvo daug negerų dalykų.
Be abejo, nebuvo lengva ir grįžus į Lietuvą, nes aplinkiniai su mumis bendravo atsargiai, o ir patys jautėme baimę. Dabar, be abejo, viskas yra daug geriau ir paprasčiau. Galime laisvai bendrauti ir nebeslėpti, kad esame tremtiniai. Ir dėmesio mums, manau, netrūksta, turim savo tremtinių bendriją, kur galime susirinkti, pasikalbėti. Dalyvaujame įvairiuose renginiuose, minėjimuose.
Tik gaila, kad tai, ką kalbame ir prisimename, išlieka mūsų rate. Jaunimui, manau, yra mažoka informacijos apie pačią tremtį ir ją patyrusius žmones. Juk niekam ne paslaptis, kad metai eina, ir mūsų, tremtinių, gretos retėja. Netrukus nebebus kam dalintis prisiminimais. Todėl gal būtų gerai, kad apie tai daugiau būtų kalbama mokyklose, nes kuo daugiau šalies istorijos žinosi, tuo bus geriau.
Reikia nuo mažens vaikams skiepyti patriotiškumą ir kad nepamirštų to, kas buvo praeityje, savo  tautos istorijos.
Pats patyręs tremtį, domiuosi, kas, kur ir kaip buvo pakliuvęs, ką išgyveno. Tuomet galiu palyginti su savo prisiminimais. Kiekvienais metais seku informaciją ir žiūriu laidas apie ekspediciją „Misija Sibiras“.
Be to, manau, kad ir Mažeikiuose galėtų būti daugiau informacijos, gal net ir kokį paminklą būtų galima pastatyti tremties aukoms ir jų šeimų nariams atminti.

 

Danutė ŽELVIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Danutė ŽELVIENĖ, mažeikiškė:
– Kai trėmė mūsų šeimą – tėvus ir du mano brolius (vienas liko Lietuvoje) – buvau dar maža, šešerių metų mergaitė. Labiau pamenu tą laikotarpį, kai po šešerių metų tremties grįžau į gimtuosius Mitkaičius Telšių rajone. Šiandien pati negaliu atsistebėti savo drąsa – sugrįžus į tėviškę pasirinkti ne rusų, o lietuvių mokyklą. Prisiminimai dažnai lanko mane, nors tiek metų praėjo: dar ir šiandien man iškyla prieš akis mamos neapsakomas išgąstis, rusų kareiviams atėjus paimti mūsų šeimos. Išgyventas didžiulis stresas: motina buvo įsitikinusi, kad esame vežami sušaudyti.
Dar ir šiandien mano akyse šmėžuoja vaizdas, kaip mama su savo seserimi sprendė mano likimą – kas geriau: palikti mane čia ar pasiimti kartu…
Šiandien jau viskas tolimoje praeityje – Krasnojarsko kraštas, 1952–1958 metai.
Ketverius metus buvau renkama Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyriaus pirmininke. Ką tik baigusiai savo kadenciją man gerai žinoma tremties brolių gyvenimo kasdienybė ir jo „paradinė“ pusė.
Esu įsitikinusi, kad politinių kalinių ir tremtinių švenčių, susiėjimo progų tikrai pakaktų. Svarbu, kad tik juose noriai visi dalyvautų. Juolab kad vis labiau retėja ir pačių tremtinių gretos…
Jeigu kalbame apie šiandieną, dabartinės kartos atskirtį nuo mūsų, tremtinių, galiu pasakyti tik tiek –  skaudu, bet teko išgirsti ir tokių replikų: jeigu vežė – vadinasi, reikėjo. Arba klausimai: už ką, sakykite, tiems tremtiniams išskirtinis dėmesys ar privilegijos?
Įsivaizduojate, kaip tai yra nemalonu ir kas kartą tenka viską nuryti… Nieko nepadarysi – visokių žmonių yra.
Mano nuomone, jau dabar reikėtų imtis kokių nors priemonių, kad bent jau artimiausiu metu nebūtų pamiršta trėmimų istorija. Tai mūsų, Lietuvos, istorija. Tautos istorija su savo faktais. Esu tvirtai įsitikinusi, kad šis dalykas turėtų būtų dėstomas mokykloje.
Norėtųsi tikėti, kad ateinančioms kartoms tremties vietos netaps butaforija, o jų lankymas išliks šventa būtinybe.

 

Ivanas JOKUBAUSKAS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Ivanas JOKUBAUSKAS iš Krakių:
– Gimiau Irkutske. Pirmasis mano gyvenimo dešimtmetis prabėgo ten… Iki tremties mano tėvai gyveno kartu su seneliais Akmenės rajone, Kruopių kaime, ir turėjo nedidelį savo ūkį.
Sunkų laikotarpį išgyveno mano tėvai, seneliai… Suprantu, kad neįmanoma nusakyti manęs besilaukiančios ir į Sibirą vežamos mamos išgyvenimų… Tačiau mano manymu, svarbiausia, kad sugrįžome į savo kraštą ir turėjome galimybę vėl pradėti gyvenimą iš naujo.
Dabar iš savo šeimos esu likęs vienas – sesers ir brolio jau nebėra.
Tremtis – tai skaudi praeitis visiems, tačiau jau  tapusi istorija. Sutinku: buvo tokie metai ir niekaip jų neišbrauksi.
Šiandien esu laimingas tėvas, išauginęs keturis savo vaikus ir sulaukęs šešių anūkų. Džiaugiuosi savo pirmuoju užtarnauto poilsio mėnesiu. Jokios atskirties nejaučiu ir jokio dėmesio man nereikia… Ir taip turiu daug privilegijų: autobuso bilietas – tik pusė kainos, pensija didesnė, visko man užtenka!
Manau, kad ir visiems tremtiniams dėmesio bei pagarbos yra pakankamai. O ir knygų kiek prirašyta apie tremtį! Daug mūsų išgyventos istorijos faktų jose suras ateinančios kartos.

 

Irena REIVYTIENĖ. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Irena REIVYTIENĖ, tirkšliškė:
– Mano šeima buvo ištremta 1949-ųjų pavasarį į Krasnojarsko kraštą. Tėvai buvo naujakuriai. Turėjo tik šešiolika hektarų žemės, todėl net nesitikėjo, kad gali būti ištremti. Vėliau spėliojome, kad gal kažkam nepatiko tai, jog tėvelis buvo nagingas ir savo rankomis pasistatė gražius namus. Turbūt kažkam parūpo sodyba, todėl ir paskundė.
Po metų tremtyje gimiau aš, o 1959aisiais grįžom į Lietuvą. Sibire pasiliko vyresnioji mano sesuo, nes ji jau buvo suspėjusi sukurti šeimą.
Prisiminus tremtį, tai buvo labai sunkūs metai. Aš buvau viena iš nedaugelio vaikų, kurie išgyveno, nes tėvai pasakojo, kad ten gimę kūdikiai labai retai kada išgyvendavo. Man pasisekė, nes netoliese gyveno gydytojas vokietis. Tik jo pastangų dėka likau gyva.
Per beveik devynerius tremtyje praleistus metus buvo daug visokių problemų, tačiau mus gelbėjo vietinių gyventojų, rusų, nuoširdumas. Jie kuo tik galėjo, visada padėdavo. Be jų nebūtume išgyvenę.
Tremtis paliko labai gilų pėdsaką mano gyvenime, todėl Vilties ir gedulo diena man labai svarbi. Kalbant apie šią dieną labai sunku sulaikyti ašaras.
Bet kita vertus, reikia tik pasidžiaugti, kad šią dieną dabar galime minėti drąsiai, nesislėpdami. Malonu, kad mūsų nepamiršta ir valdžios atstovai, dalyvauja minėjimuose ir negaili mums šiltų žodžių.
Dabar viskas kitaip, nei daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų. Tuomet grįžę niekam negalėjom nei pasakyti, ką patyrę, nei pasiguosti dėl savo likimo. Visur tvyrojo baimė. Į svečius eidavome naktimis, kad niekas nematytų, su kuo mes bendraujame. O šiais laikais atvirai galim kalbėti ir pasakoti apie tremtyje patirtus baisumus.
Gaila, kad tai, ką mes prisimename ir kalbame, gali nueiti į užmarštį, nes mūsų gretos kasmet retėja. Todėl Lietuvos tremtiniai ėmėsi iniciatyvos, kad į mokyklinius istorijos vadovėlius būtų įtraukta daugiau informacijos apie tremtį ir ją patyrusius žmones. Tačiau kaip buvusi mokytoja nenoriu sutikti su siūlymu, kad klausimai apie tremtį būtų įtraukti į egzaminų užduotis. Kas nenorės, tas ir nesimokys, net ir verčiamas. O tas, kas domisi savo šalies, savo krašto istorija, pats daugiau skaitys ir sužinos.
Be to, nemažai yra apie tremtį sukurtų filmų. Ypač man patinka dokumentiniai filmai apie „Misiją    Sibiras“. Kiek žinau, ir jaunimas be galo tuo domisi.
Savo skaudžia patirtimi dalijuosi ir su vaikais bei anūkais, kurie negali patikėti tuo, ką išgyvenau.
Iš tremties laikų esu išsaugojusi porą nuotraukų. Tai anūkai iki šiol stebisi ten užfiksuotais vaizdais – kad kažkada taip galėjome gyventi…

Janina SRIBALIUTĖ,
Vaida ZIGMANTIENĖ.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto