Tik trejus metus nuo 1932 iki 1935 metų Sedos vidurinėje mokykloje direktoriumi dirbęs Petras Sūdžius paliko savo indėlį miestelio istorijoje – surengė loteriją Simono Daukanto veikalo leidybai, propagavo blaivybę, skatino jaunimą domėtis skautų judėjimu, surengė tuo laikmečiu populiarų parodomąjį teismą.
Šiomis dienomis minimos jo žūties nuo raudonarmiečių kulkų aštuoniasdešimtosios metinės.
Blaivybė – nuo gimnazijos laikų
Abstinencijos ir Simono Daukanto idėjomis būsimasis Sedos vidurinės mokyklos direktorius persismelkė dar būdamas dvidešimtmetis, kai 1918 metais, Palangoje baigęs dvi gimnazijos klases, įstojo į Telšių gimnazijos trečiąją klasę. Čia jis mokėsi iki 1923 metų. Didelę įtaką, persiimant minėtomis idėjomis, P. Sūdžiui padarė filosofas Vydūnas, kuris šioje švietimo įstaigoje mokytojavo.
„Sediškis Kostas Juknevičius, kuris tais laikais mokėsi vidurinėje, man pasakojo, kad P. Sūdžius kartu su kitais telšiškiais gimnazistais dviračiais atvažiuodavo į Sedą, kur ne tik moksleiviams, bet ir miestelio plačiajai visuomenei skaitydavo paskaitas blaivybės tema.
Įdomiausia tai, kad gimnazistų dviračiai buvo apklijuoti plakatais, reklamuojančiais blaivybę ir abstinenciją. Taip jie važinėdavo po Žemaitiją“, – pasakojo istorikas Povilas Šverebas.
Blaivybės propagavimas visiškam abstinentui P. Sūdžiui davė ne tik teigiamą rezultatą – pasak jo sūnaus Edvardo, tėvas įsigydavo ir nemažai priešų – jis ir inteligentų sambūriuose bei susiėjimuose, kur ant stalo būdavo ir alkoholio, kalbėdavo apie šį žalingą įprotį ir sulaukdavo ne vieno dalyvaujančiojo pasipiktinimo.
Loterijos bilietas – knyga
Po gimnazijos baigimo P. Sūdžius iki 1929 metų studijavo istoriją Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tuo pačiu metu dirbo „Lietuvos ūkio“ redakcijoje sekretoriumi. Baigęs mokslus jis pradėjo pedagoginį darbą – buvo Kražių „Žiburio“ gimnazijos mokytoju, Švėkšnos „Saulės“ progimnazijos direktoriumi, Suvalkų Kalvarijos vidurinės mokyklos direktoriumi. 1932 metų gruodžio 1-ąją jis oficialiai pradėjo dirbti Sedos vidurinės mokyklos direktoriumi, o 1935 metų rugpjūčio 1-ąją uždarė jos duris.
„Pirmas ir esminis jo indėlis į Sedos kultūrinį gyvenimą buvo suorganizuota loterija, kurios lėšos buvo skirtos S. Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ leidybai: jomis apmokėtos kalbininko Jurgio Talmanto komandiruotės į Vilnių, kur jis tyrinėjo S. Daukanto raštus, prisidėjo prie techninio leidinio sutvarkymo. Tai buvo ne pirmoji P. Sūdžiaus organizuota loterija – parašęs knygutę „Kražiai“, jis ją panaudojo kaip loterijos, kurios lėšomis buvo paremti studentų blaivininkų mokslai, bilietą“, – apie P. Sūdžiaus veiklą Sedoje pasakojo P. Šverebas.
Sedoje loterijos bilietu buvo direktoriaus populiariai parašyta knygutė apie S. Daukantą „Vargo pelė“, loterijoje buvo galima laimėti dviratį, radijo imtuvą ir kitus prizus. Ji veikė Žemaitijos mastu, laimėtojai buvo skelbiami laikraščiuose.
Surengė teismą
Žinoma, kad P. Sūdžius prisidėjo ir prie Simono Daukanto paminklo statybos Papilėje finansavimo. Lėšas, kurias aukojo Lietuvos mokytojai, paminklui rinko komitetas, vadovaujamas Viekšniuose gimusio kultūros ir literatūros istoriko, Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos. Paminklą 1928 metais sukūrė garsus Lietuvos skulptorius Vincas Grybas, atidengimo iškilmės įvyko 1930-ųjų rugsėjo 31-ąją.
Dar vienas P. Sūdžiaus organizuotas renginys, likęs sediškių atmintyje, vyko 1933-iųjų gruodį. Jis mokykloje surengė miesto ir apylinkės piliečio teismą dėl sąjungos Vilniui vaduoti.
„Tokie surežisuoti parodomieji teismai tuo metu buvo itin populiarūs, jie nebuvo vykdomi prieš konkretų asmenį, juose buvo kaltinami apsileidę valdininkai ir piliečiai, kurie skiria mažai dėmesio, pavyzdžiui, miestelių tvarkymui arba aukštesniems tikslams – tokiems kaip Vilniaus išvadavimas. Senieji sediškiai pasakojo, kad teisme P. Sūdžius atliko prokuroro vaidmenį, jis taip kaltinamojoje kalboje pliekė apsileidėlius, kad po jo kalbėjęs advokatas, sakydamas ginamąją kalbą, negalėjo jam niekuo paprieštarauti“, – pasakojo istorikas.
Nors procesas buvo ne prieš konkretų asmenį, Sedos seniūnas Kazimieras Bieliauskas jame atpažino save, suprato, kad yra kritikuojamas, nes mažai rūpinasi miestelio gerove. K. Bieliauskas labai supyko ir parašė skundą Švietimo ministerijai (kuris išliko P. Sūdžiaus byloje), kad mokytojas kišasi į miestelio tvarkymo reikalus.
Pasižymėjo darbštumu
P. Sūdžius, dar 1930 metais direktoriaudamas Švėkšnoje, įkūrė skautų skyrių. Šį judėjimą propagavo ir Sedos vidurinėje mokykloje. Kaip istorikui pasakojo K. Juknevičius, mokiniai kartu su direktoriumi vykdavo į pėsčiųjų žygius. Keliaudavo į Renavą, čia stovyklaudavo, kūrendavo laužus, o po to dainuodami grįždavo į Sedą.
Viską jis spėdavo tik dėl to, kad buvo labai darbštus, – kaip istorikui pasakojo direktoriaus sūnus Edvardas, kai jie atsikeldavo, tėvas jau sėdėdavo prie rašomojo stalo ir dirbdavo, kai eidavo prieš miegą atsisveikinti su tėvu, – jis vis dar sėdėdavo prie rašomojo stalo.
Nuteisė už sabotažą
Po direktoriavimo Sedoje P. Sūdžius dirbo mokytoju Skuodo progimnazijoje, Žagarės nepilnoje vidurinėje mokykloje, o 1941 metais bolševikų buvo suimtas ir įkalintas.
„Jis demonstratyviai ėjo į bažnyčią, kas buvo draudžiama sovietų valdžios mokytojams, tuo sukėlė valdžios pasipiktinimą ir buvo atleistas iš pedagogo pareigų. Nors jo teismo bylos nerasta, sūnus Edvardas pasakojo, kad tėvą teisė Salantuose už mokesčių nemokėjimą. Jis turėjo 33 hektarus žemės Mačiūkų apylinkėse, teismui sakė, kad dirba mokytoju, o žemę nuomoja, todėl mokesčių nemoka. Tai neišgelbėjo – buvo nuteistas kaip buožė už sabotažą“, – kalbėjo P. Šverebas.
Lemtis nepagailėjo
Prasidėjus sovietų karui su vokiečiais, 1941 metų birželio 25-ąją 75 Telšių kalėjimo kaliniai buvo žiauriai nužudyti Rainių miškelyje. P. Sūdžius tuo metu kalėjo šiame kalėjime. Jis kartu su dviem čia buvusiais ūkininkais pasinaudojo tuo, kad buvo pervedami iš vienos kameros į kitą, ir pabėgo iš įkalinimo įstaigos.
Tačiau lemtis nepasigailėjo – tą pačią dieną visi trys pabėgėliai buvo nušauti Raudonosios armijos kareivių Telšių apskrities Džiuginėnų kaimo apylinkėse. Jų palaikai iš pradžių buvo užkasti Džiuginėnų miško pakraštyje, po penkių dienų palaidoti Beržoro kaimo kapinėse, kur giminės pastangomis buvo pastatytas kryžius.
Sunki buvo ir be tėvo likusios šeimos, kurioje buvo trys sūnūs ir trys dukros, dalia. P. Sūdžiaus žmona Justina Juškevičiūtė buvo ištremta, vaikai liko vieni.
Kaip istorikui P. Šverebui pasakojo P. Sūdžiaus sūnus Edvardas, už daug ką galima dėkoti vyriausiajam broliui Olimpui – jis baigė traktorininko kursus, perėmė tėvų ūkį ir sunkiai dirbo. Jis pats su žmona buvo bevaikiai, tačiau brolius ir seseris išleido į mokslus, kai kurie iš jų apgynė kandidatines disertacijas.
P. Sūdžius Mačiūkų kaime (Plungės rajonas) buvo nusipirkęs septynis hektarus žemės, kuriose buvo ir kaimo kapinaitės, jas sutvarkė ir išsaugojo. Tėvų ūkį perėmęs Olimpas neapleido ir šių kapinaičių.
Nuotraukos iš istorinių ir redakcijos archyvų