Trumpė atsiduksiejimā

Katkatė Eglė

Stūgau vies už mona longa. Blaškuos, nerond sau vėitas. Vės mėgėn ir mėgėn isitaisytė miediu  šakuos, bet vės iškrymt. Tumet lek lig kėta medė ir vės ėiška tuo vėinintelė, skėrta šin vakara anam pailsietė.
Ir tēp vėsą sava gyvenėma – uns ėiška. Retkartēs nurimst. Atruoda, nebiėr jiėguos ėiškuotė arba apsidžiaug nuors trumpo paėlsio biėguntiuos mergelės švelniūs plaukūs ir aptėlst.  Aptėlst  keliuoms valonduoms, dėinuoms, vo kartaas ir savaitiėms. Bet anuo ramybė nikumet netrunk ėlgā.
Kartaas iš džiaugsma šuokiniė kāp patrakės, sūsok miediu lapus į sūkuri ir paleid gatviėmis. Vo  kartās uns tēp supykst, ka iš tuo pasiotėma išraun medius – tus, katrėi teikė šėlėma ir anū  myliejė. Juk vies mediu siėklas nūneš tuolėi tuolėī ir kitor išaug maža gyvybė. Tuoks jau tas vies – parmainings, neramos, nesuprontams.
(Ir aš kāp tas vies – džiaugous tās, katrus pu tuo skaudėno. Leko, skobo, nurimsto, blaškaus, sustuojo, mylo.)

——-

Keists vakars aplonkė muni. Uns nieka nesakė, tik priejė ir atsisiėda šalėp. Ir tas keistoms sospaudė mona širdi, kad ta neiškintiejusi susijoukė. Tarpūs dūžiu pasigėrda tylos švelnos jouks, katras vės stipriėjė ir stipriėjė. Ka vakarou pakiriejė šėrdėis linksmoms, uns nuejė tuoliau. Aplonkė kėta, vo muni palėka vėina. Bet uns tylē prižadiejė: ka vėsė mėiguos, uns tylē užsoks ir paseks mon pasaka, o jau tumet šėrdės galiės jouktėis i valės, nes keistam vakarou patink, ka  kas nuors joukas iš anuo pasaku. Ir tas keistoms susidraugavo su šėrdė. Ir šėrdės galiejė  myliėtė.

——

Nakti girdiėtė išlekuntiu paukštiu atsisveikinėma gėismie – va kas yr rodou. Girdiėtėi anū liūdna, vu kartās ir linksma daina ir jaustė, kāp lėngvė pėrštelē mojou tau sakydamė: „Lauk, mes gryšem, gryšem pasėlgė Tavės ir savės.“ Tau nuores išbiėgtė i lauka ir garsē sušoktė: „Palaukėt! Palaukėt, aš nuoro su jumis. Tik palaukėt, kol man išdygs sparnā.“
Vo ar anėi išdyga? Ar išaugs i begalybė nešūntis sparnā… Vo gal aš jau anus toro, tik vės nesūgebo išskleistė ir pakėltė. Gal baimė kausta mona sparnū galybė.
Eino sava sparnās kliudydama ir griaudama vėskūn. Bet juk sparnaa yr liektė, liektė.
Tad tik palaukėt, palaukėt vėina omžinybė ar bėnt begalėnė mėnota ir aš pakėlso.
Bet ausies išgėrsto vėrtėnės atsisveikinėma gėismė, katra primėn nesustuojunti laika. Anėi  nepalaukė. Nepalauks ir kėta karta.
Tad kam reikalingė sparnā?

——–

Laps tyl, vo uns nuoriėto prašnektė. Bet anuo dontelē neaštrė ir uns neprašnek. Vo kėik daug uns galieto papasakuotė. Kėik daug teka pamatytė ir suprastėi. Bet ne šėndėin. Šėndėin laps tylos ir susimastės, vo ir parkelis pavargo rašyti. Sustuojė uždosės nu raidiū ir sava tylo paded lapou.
Kartās gerā patyliėtė. Vo miėgautėis tylo dvėjou dar geriau. Tumet gali girdėtė, kāp tyla alsou ir kāp tylē plost anuos šėrdės. Ti ding, ti ding, ti ding…
Jeigo galiėto, tyla pačiopto lapa so parkelio ar paišelio ir biegto, biėgto tėn, kor susirenk vėsas tylas ir kor dėdelē nuorint gal išgėrstė žemės alsavėma. Tuoki tyli tyli, kāp žvaigždiės spindiėjėmo.
Kartās tyla yr gerā. Tik tumet gali girdietė, kāp jod paukštiu pėrštelē, nešdamė gyvybė vės tuolyn ir tuolyn. Tik tumet girdietė, kāp ežero dognė valga maža žovelė.
Tyluo gali išgėrstė daugiau negu triukšmė. Vo jeigo to muokietumi tēp tilietė, išgėrstumi, kūn  saka tava šėrdės.

Katkatė Eglė
Seduos Vytauta Mačernė gimnazėjės gimnazistė