Ukriniškė įsitikinusi: žuvys lakuotų nagų nesibaido

Ligita džiaugiasi: šiemet labai gerai kimba stintos, tad gal jau dešimt kartų su vyru prie marių važiavo. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Geresni žvejai yra vyrai, mes, moterys, – tik mėgėjos“. Tokia fraze pokalbį apibendrino žvejė mėgėja iš Ukrinų Ligita Urbonienė.
Ji ragina visas moteris ir merginas nepaisyti sunkumų ar patirties stokos ir bent porą kartų išbandyti šį dažniausiai vyrams priskiriamą užsiėmimą.

Stažas – dveji metai

Žvejoti keturiasdešimt penkerių metų Ukrinuose gyvenanti moteris pradėjo tada, kai sutiko draugą, kuris yra užkietėjęs žvejys ir medžiotojas, turėjo visą žvejybos įrankių arsenalą. Šalia jo nežvejoti paprasčiausiai nebuvo kaip.
„Vaikystėje su tėveliu vaikščiodavome Skaudvilės apylinkėse Ančios pakrantėmis ir su nupjautu lazdyno meškerkočiu (iki bambukinio meškerkočio nebuvau priaugusi) sėdėdavau prie upės. Dabar tai vadinu tik laisvalaikio praleidimu gamtoje – man nerūpėjo pagauti žuvies, norėjosi tik pabūti gamtoje. Mane visą laiką traukė gamta, gal todėl ir baigiau Buivydiškių technikumą, įgijau apželdintojo specialybę“, – pasakojo ukriniškė.
Pirmą kartą žvejyba rimčiau Ligita susidomėjo prieš dvejus metus: su vyru pirmą kartą išvažiavo žvejoti Ventos upėje prie Juodeikių.
Pasak jos, buvo baugu – teleskopinė meškerė atrodė tokia sudėtinga, net nedrįsti imti į rankas, nemoki nei užmesti, nei ištraukti. Bet svarbiausia, kad sėdi ir stebi.
„Antro ar trečio karto nebereikia, tada jau prasideda žvejyba. Net pirmasis laimikis atmintin neįstrigo, svarbu buvo tik: „O, pagavau!“ – prisimena moteris.

Didžiausias laimikis dar priešakyje

Ukrinai įsikūrę dėkingoje vietoje: pačiame gyvenvietės centre, prie elektrinės galima žūklauti, čia pavyksta pagauti ir lydekų, ir ešerių, yra didelės žuvies. Tik sudėtinga su ja kovoti, nes dugne, šioje sietuvoje, daug kelmų.
Ne vienas gyventojas eina žvejoti į pro miestelį tekančią Kvistę, kur kimba kuojos ir lydekos, galima nuvažiuoti prie netolimo Dapšių piliakalnio.
Nuolatinės žvejybos vietos pora neturi – važiuoja ten, kur tuo metu kimba žuvys – prie Nemuno arba į Kuršių marias. Ligita sako, kad žvejoti ežeruose jiems nepasitaiko, išskyrus Plinkšes – čia labai smagu, nes galima sugauti nemažai ešerių.
„Aš labiau mėgstu žvejoti nuo kranto, iš valties žūklauti sudėtinga – visą dieną dviem susirietus sėdėti joje yra nepatogu. Prie Nemuno vaikščioti neišeina – atvažiuoji į vieną vietą, išsirenki, kur tuštesnė, nes vyksti su nakvyne, ir žvejoji. Šios upės pakrantės sezono metu gana tankiai nusėstos žvejų. Tušti iš tokių žvejybų negrįždavome: mažai – kai parsiveži du karšius, normaliai – kai septynis ar aštuonis“, – pasakojo žvejė.
Moteris pažymi, kad šiemet labai gerai kimba stintos, dėl kurių jau bene dešimt kartų prie marių važiavo. Praėjusiais metais jos buvo skaičiuojamos vienetais, o šiemet – kilogramais: pernai sugavus aštuoniasdešimt buvo daug, o šiemet ir 150ies stintų laimikis tik „normalus“.
„Vyro praėjusios vasaros didžiausias laimikis – penkių kilogramų lydeka, sugauta Renavo tvenkinyje, taip pat jis didžiuojasi pusantro kilogramo ešeriu, kurį anksčiau pagavo mariose prie sienos su Rusija. Tokio dydžio ešeriai retai užkimba. O aš manau, kad mano didžioji žuvis „nuėjo“ pirmadienį prie Nidos, kur žvejojome stintas ir vėgėles – jutau, kad turiu gerą žuvį, tačiau vėgėlė pabėgo“, – apgailestavo meškeriotoja.

Pomėgis skatina domėtis

Moterys žvejės – nebe naujiena, tuose pačiuose Ukrinuose yra mėgstančių pažvejoti ar bent vyrui kompaniją palaikyti.
„Buvome Latvijoje, prie Liepojos, moterų žvejų ten gerokai daugiau, tačiau kas įdomu – už nugaros bent pora moterų gaudė stintas, ir girdėjosi… žemaitiška šnekta“, – stebėjosi pašnekovė.
Ji pripažįsta, kad žvejyba – nepigus malonumas. Kostiumas kainuoja šešis šimtus litų, tiesa, jis ne vienam sezonui, vyras už batus moka du ar tris šimtus – tačiau tik devintais metais jie prakiuro.
Ukriniškė pripažino, kad per abu jie turi apie dvidešimt meškerių ir apie penkiolika trumpų meškeryčių poledinei žūklei.
„Iš pradžių tik galvodavau, kaip toliau numesti ir kad kas nors užkibtų, o dabar jau mąstau: ar ne per storas valas, ar geras pavadėlis, ar netriukšmauji tiek, kad žuvis gali pajusti, ir panašiai. Pradedančiosioms  reikia mokytojo, kad patartų, pamokytų. O dabar, žiūrėk, ir žurnalą apie žvejybą perskaitau, ir laidas pasižiūriu, ir į žvejybos parduotuvę pati užeinu – vis ko nors prireikia. Turiu „nuosavą“ teleskopinę meškerę bei dvi meškerytes poledinei žūklei. Bet neraginu giminaičių pirkti dovanoms iš žūklės reikmenų kas tik papuola, taip galima ir niekalą padovanoti“, – patikino žvejė.

Patinka farširuoti lydeką

Ligita pripažino, kad jai sunkiau nei vyrams: šie po žvejybos gali parnešti laimikį namo ir numesti, o jai norisi žuvį ir skaniai pagaminti.
Sunkiausia yra nuvalyti ešerius, – tokiu atveju reikia iš anksto susitaikyti su mintimi, kad žvynų bus pilna virtuvė. Vyras Rusijoje nusipirko tokį skutiklį, kurio pas mus nėra tekę matyti – juo ešeriai skutami labai lengvai.
„Patiekalų iš žuvies yra įvairių, bet man labiausiai patinka farširuoti lydeką su ešerių ikrais. Lydeka nuvaloma, perskrodžiama, išimami viduriai. Atskirai į lėkštutę sudedami iš ešerių išimti ikrai. Jie, sumaišius su svogūnais ir sviestu (kad nebūtų sausi), sukemšami į lydeką, ši suvyniojama (tik nestipriai) į foliją ir keturiasdešimčiai minučių pašaunama į orkaitę. Lydekos nugarą tarp pelekų būtina įpjauti peiliu, kad ir ašakos iškeptų. Labai skanu“, – dalijosi receptu Ligita.

Žvejyba žmogų užgrūdina

Žvejyba – nepaprastas pomėgis: visą parą būti ant ledo, kokią valandą numigti palapinėje ant čiužinio, ir vėl prie eketės. O čia vėjas, pusto, pavargsti… Tačiau sunkumai pasilieka su vakarykšte diena, praeina nedaug laiko, žiūrėk, ir vėl norisi žvejoti.
„Visoms moterims patarčiau – yra namai, juose visų dulkių nenuvalysi, kiekvieno kampo kasdien neiškuopsi. Pabandykite išeiti pažvejoti – kartą, du, tris. Nepatiko – mesk, ieškok kito užsiėmimo. Bet išbandyti verta – vien tas saulės patekėjimas, tas paukščių čiulbėjimas, buvimas gamtoje ko vertas! Susipykai su kuo nors, pjauna mokesčiai, trūksta pinigų – visa tai kelioms valandoms užmiršti, galvoji vien apie žuvį – užkibs ar ne“, – entuziastingai patirtimi dalijosi L. Urbonienė.
Duktė, kuri šiuo metu gyvena užsienyje, nebandė žvejoti, sūnus, nors ir mėgsta pabūti gamtoje, įsitikinęs, kad svarbiau mokslai, darbas. Vis nepavyksta ištaikyti į žvejybą, bet Ligita vis tikisi: gal su laiku atras galimybių ir važiuos kartu.
Artimiausi Ligitos planai ir norai – išplaukti į jūrą menkių žvejoti, ko dėl darbų nepavyko padaryti šią vasarą. O tada galima pagalvoti ir apie išvykas į užsienio šalis.
„Nesigailiu, kad tapau žveje, žvejyba žmogaus negadina, priešingai – daro jį ramesnį ir santūresnį. Gamta taurina žmogų, suteikia jam pasitikėjimo savimi.
Tegul nagai ir lakuoti būna… Vairuoju mašiną, užklimpstu sniege – ir nesuku galvos, nepanikuoju, pati atsikasu ratus. Mane užgrūdino žvejyba“, – pasakojo ukriniškė.
Vis dėlto Ligita mano, kad geresni žvejai yra vyrai, o jos, moterys, – tik mėgėjos…