Prie Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Šv. Jokūbo piligrimų kelio ženklas jau pritvirtintas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ukrinų kaimo gyventojai bene pirmieji iš mūsų rajono surengė pažintinę kelionę po Lietuvoje esančius Šv. Jokūbo piligriminių kelių objektus. Šio išvažiuojamojo renginio metu apie pusšimtis ukriniškių aplankė ne tik šių kelių ženklais pažymėtas bažnyčias, bet ir susipažino su kitomis tose vietovėse esančiomis kultūrinėmis bei gamtos įžymybėmis.
Keturi keliai
Garsiuoju Šv. Jokūbo keliu – Camino de Santjago, piligrimai eina nuo ankstyvųjų viduramžių – jis 1987 metais Europos Tarybos paskelbtoje Santiago de Compostela deklaracijoje pavadintas pirmuoju Europos kultūros keliu. Prie šios deklaracijos pridėtame žemėlapyje kaip krikščioniškosios Europos dalis atvaizduota ir Lietuva su Šv. Jokūbo kelio atšakomis, besidriekiančiomis per mūsų šalies teritoriją.
Nuvertus „geležinę uždangą“ ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalies žemėlapyje atsirado ir lietuviškieji piligrimų keliai. Šiuo metu Lietuvoje yra keturi tarptautiniai Šv. Jokūbo keliai: Žemaitijos-Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus.
Didelį įspūdį ukriniškiams paliko Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vienas vidaus kelias – Šv. Jokūbo žiedas jungia vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčių.
„Mes nesilaikėme tikslių šių kelių maršrutų, nesame kažkokie labai religingi, tad pasirinkome tokį maršrutą, kuris, be piligrimų kelių objektų, leistų pamatyti ir kitas tų vietų įžymybes, pažinti savo šalies kultūros paveldo vertybes, gamtą, išgirsti pravažiuojamų miestų, miestelių istorijas“, – teigė Ukrinų bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė.
Susidūrė su problemomis
Ukriniškiams pasisekė – visos kelionės metu juos lydėjo, anot V. Vžesniauskienės, nuostabi gidė, geografijos mokytoja iš Telšių Laima Uosytė – jei ne ji, vargu, ar keliautojai būtų tiek pamatę ir gavę tiek vertingos informacijos.
Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia jau turi Šv. Jokūbo ženklą – mėlyname fone pavaizduotą auksinę kriauklę, bet kol kas piligrimų pasuose negali palikti spaudo, liudijančio, kad ši vieta aplankyta.
„Tokio spaudo bažnyčia dar neturi – beje, jo dar nebuvo ir kai kuriose kitose mūsų aplankytose bažnyčiose. Lietuvoje dar trūksta ir pačių piligrimų pasų – kažkiek man pavyko jų gauti iš Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro: kaip supratau, atidavė visus.
Dėl tų pasų yra ir kitokių problemų: pavyzdžiui, jei lankomos bažnyčios kunigas tuo metu užsiėmęs, niekas kitas spaudo kažkodėl negali uždėti. Tokie dalykai Lietuvoje dar ne iki galo išspręsti“, – samprotavo pirmininkė.
Ugdo teigiamą požiūrį į paveldą
Šv. Jokūbo piligrimų keliuose lankomos bažnyčios nebūtinai turi būti tituluotos šiuo vardu. Tokios buvo tik ukriniškių aplankytos Punios Šv. Apaštalo Jokūbo bei Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo šventovės. Punioje keliautojai pasigrožėjo įspūdingu gamtos paminklu – piliakalniu, dar vadinamu Margio kalnu, Tytuvėnuose apžiūrėtas šalia bažnyčios esantis buvusio bernardinų vienuolyno kompleksas. Be Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios, piligrimai užsuko ir į Dievo Motinos paveikslu bei Žolinės atlaidais išgarsėjusią Pivašiūnų bažnyčią.
Ilgiau sustota Trakuose – ne visi ukriniškiai „gyvai“ buvo matę Maironio apdainuotą pilį, didelį įspūdį keliautojams paliko Užutrakio dvaras. Jei jau atsidūrė Trakų rajone, ukriniškiai pasinaudojo proga ir užsuko apžiūrėti legendomis apipintą geologinį gamtos paminklą – Velnio duobę, kurios gylis siekia 40 metrų.
„Nors grįžome vėlai naktį, įspūdžių parsivežėme tikrai daug. Džiaugiuosi, kad šioje pažintinėje kelionėje dalyvavo daug jaunimo, todėl esame dėkingi mūsų renginį iš dalies finansavusiam Kultūros paveldo departamentui. Tokios kelionės padeda sudaryti ir teigiamą jaunuomenės požiūrį į kultūros paveldą“, – pastebėjo V. Vžesniauskienė.
Vaidas RUNKAUSKAS
