Uždekim žvakę Žemaitijos partizanams

Kęsto Sidabro teigimu, domėtis Lietuvos partizanų kovomis jis pradėjo vaikystėje gal ir todėl, kad partizanų buvo ir jo giminėje. Nuotr. iš asmeninio archyvo

1944-ųjų vasarą į Lietuvą grįžo sovietai. Pasaulyje karui baigiantis, Lietuvoje jis tik prasidėjo. Šiai Lietuvos istorijos daliai skirta daug knygų ir straipsnių. Sunku įsivaizduoti nieko apie partizanų karą negirdėjusį žmogų, bet, manau, kad apie tai mūsų visuomenė žino per mažai. Gal dėl to, kad praeitis nėra graži. Praeitis yra baisi. Apie ją kalbėti reikia drąsos.
Kalbamės su Kęstu Sidabru, kuris jau ne vieni metai domisi Lietuvos partizanų kovomis.

– Papasakokite apie save.
– Gimiau prieš 43 metus, Mažeikių rajone, Purvėnų kaime, eilinių kolūkiečių šeimoje. Ten, kur gimiau, augau, gyvenu ir šiandien.
Kadangi šeimoje buvau pagrandukas, baigęs vidurinę mokyklą likau tėvų namuose. Tiesa, buvo studijos Kaune, iš pradžių technikume, vėliau, po keleto metų, universitete, tačiau, įsisiautėjus tėvų ligų pasiutpolkei, studijas teko atidėti neribotam laikui, deja, manau, kad į universitetą jau nebegrįšiu.
Pasiligojus tėvams teko perimti jų ūkį. Tradiciją tęsiu iki šiandien – esu smulkusis ūkininkas – bitininkas.
Mokykloje patiko istorija, geografija, biologija, literatūra, bet nuo pat pirmos iki dvyliktos klasės nemėgau lygčių, formulių, gal išskyrus branduolinę fiziką, kuri ir šiandien yra viena mane dominančių sričių.
Taigi istorija mane domino visados, išskirtinai – 19–20 amžiaus Lietuvos istorija. Giminėje būta ir patriotiškumo apraiškų. Mano senolis (mamos tėvas) – Kazimieras Daujotas buvo Nepriklausomybės kovų dalyvis (bet ne savanoris), kovojo su bolševikais ties Alytumi–Jieznu 1919 m. kovą, o vasaros pradžioje ties Zarasais, išstumiant juos į Latviją, vėliau „mušo“ lenkus Vilniaus krašte.
Babos brolis, Kostas Stelingis buvo partizanas –
Daugis, Viekšnių būrio, o nuo 1947 lapkričio mėnesio iki pat savo žūties, tikėtina, 1952 m. pavasarį, – Viekšnių kuopos vadas.

– O dabar pakalbėkime apie akciją „Uždekim žvakę Lietuvos partizanui“: kokie jos tikslai, kur ji prasidėjo?
– Akcija „Uždekim žvakę Lietuvos partizanui“ buvo pradėta 2013 metais Dzūkijoje. Taip jau sutapo, kad pačiame nederlingiausiame bei neturtingiausiame Lietuvos regione partizaninės kovos prasidėjo pirmiausiai ir buvo pačios aršiausios. Tikėtina, kad Dzūkijoje žuvo daugiausia partizanų, o jų atminimui pastatyta daug atminimo ženklų, paminklų, rekonstruota bunkerių. Vėlinių išvakarėse siekiama aplankyti kuo daugiau partizanų atminimą liudijančių objektų, tam reikalinga žmonių santalka – taip užgimė šios akcijos idėja. Kitais metais ši idėja persikėlė į kitus Lietuvos regionus: Suvalkiją, vidurio Lietuvą, na, o šiemet visuomeninė akcija „Uždekim žvakę Žemaitijos partizanams“ pirmą kartą rengiama Mažeikių krašte. Tiesa, mūsų rengiama akcija šiek tiek skirsis nuo kitų, mes ne tik uždegsime žvakutes partizanų įamžinimo, palaidojimo ar žūties vietose, bet ir pasakosime apie žuvusius kovotojus, jų žūties aplinkybes. Tai visuomeninė-edukacinė akcija.
– Žadate užsukti į Sedą ir pagerbti Tėvynės apsaugos rinktinės kareivėlių atminimą. Juk jie nebuvo partizanai?..

– Taip, jie nebuvo partizanai, nes partizaninis pasipriešinimas Žemaitijoje faktiškai dar nebuvo prasidėjęs. Bet manau, visi puikiai suprantame, jog tie jauni vyrai, kurie jungėsi į Tėvynės apsaugos rinktinę (toliau – TAR), suvokė, kad Vermachto kariuomenė patiria triuškinamą pralaimėjimą ir Raudonosios armijos jau niekas nesulaikys. Akivaizdu, kad tie kareivėliai ėjo ginti Lietuvos nuo sugrįžtančio raudonojo okupanto. Žinome ir tą faktą, kad artėjant frontui buvo surengtas vadovaujančių karininkų pasitarimas, kuriame vadai balsavo dėl tolimesnio šios karinės organizacijos veikimo, mat buvo dvi skirtingos nuomonės. Vieni vadai siekė veikti atskirai nuo vokiečių kariuomenės, antri tikėjo, kad kovojant Vermachto sudėtyje galima rimčiau pasipriešinti naujiesiems okupantams. Balsavimą nedidele persvara laimėjo pastarieji, o jeigu balsavimas būtų pakrypęs kita linkme… Keli tūkstančiai TAR karių būtų pasklidę po Žemaitijos miškus ir pradėję partizaninį pasipriešinimą. Beje, nemaža dalis išblaškytų TAR karių liko miškingose Alsėdžių, Platelių vietovėse bei tapo Žemaitijos partizanais. Šie kariai nebuvo partizanai, bet jų tikslas ir norai buvo tokie patys kaip ir partizanų – ginti Lietuvą nuo okupantų. Ir čia tik žodžių žaismas, kaip juos pavadinsime. Važiuosime per Sedą, todėl nepagerbti Sedos kautynėse žuvusių karių būtų tiesiog šventvagiška.

– Papasakokite apie savo domėjimąsi Lietuvos partizanų karu.
– Manau, nemeluosiu sakydamas, kad susidomėjimas prasidėjo dar vaikystėje. Mano tėvų namuose nuolat buvo gaudomas signalas

Kęstas Sidabras yra dalyvavęs ne vienuose
archeologiniuose tyrimuose. Nuotr. iš asmeninio archyvo

iš Vašingtono, klausoma „Vatikano radijo“, „Laisvosios Europos“ radijo stočių programų, kurių metu retkarčiais buvo užsimenama ir apie lietuvių tautos partizaninį pasipriešinimą sovietams.
Dar mokydamasis pradinėse klasėse, žinojau, kad mamos dėdė buvo Lietuvos partizanas, kuris žuvo gretimo kaimo miškuose ir yra užkastas kažkur pelkėse, žinojau, jog aplinkiniuose miškuose ir kaimuose yra žuvę ir daugiau jo bendražygių. Aišku, informacijos apie partizaninį karą Lietuvoje tada nebuvo, nebuvo jos ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Todėl domėjimasis šia tema buvo nutolęs. Lūžis įvyko maždaug prieš penkerius ar šešerius metus.
Pradėjau ieškoti informacijos apie mamos dėdę – partizaną Kostą Stelingį. Aišku, išsamesnių žinių apie jį neradau, tačiau aptikau begalybę informacijos apie rezistenciją Lietuvoje. Pradėjau gilintis į tai, ir nutiko taip, kad mane įtraukė tarsi į liūną, kuo labiau domėjausi, tuo labiau traukė. Ilgainiui pastebėjau, kad sunkoka rasti informacijos apie partizaninį pasipriešinimą Žemaitijoje, o ypač Mažeikių krašte. Ši priežastis mane atvedė pas Lietuvos ir Mažeikių krašto patriotą, neseniai į amžinybę iškeliavusį Albertą Ruginį. Šiandien būtų sunku suskaičiuoti: kiek istorijų išgirsta iš jo, kiek valandų kalbėta, diskutuota, planuota. Svarbiausia – visados jausdavau palaikymą ir raginimą domėtis, dalyvauti ir, nekreipiant dėmesio į kitų kalbas ir nuomones, darbuotis rezistencijos įamžinimo srityje.
Per bendrystę su A. Ruginiu susipažinau su šauliu Alfonsu Degučiu, su juo apkeliavome didžiąją dalį rajono, aplankėme praktiškai visas su rezistencija Mažeikių krašte susijusias vietas. Išbraidėme ne vieną atokų dumblyną ne tik Mažeikių, bet ir Akmenės rajonuose.
Pagal galimybes, stengiuosi dalyvauti kokiame partizanų atminimui skirtame žygyje, archeologiniuose žvalgymuose, konferencijose. O įgytą patirtį, kai kurias idėjas, tikiuosi, pavyks įgyvendinti mūsų rajone.

– Ar turite bendraminčių? Kaip jie atsiranda?
– Pavyksta rasti bendraminčių kituose rajonuose – pastaraisiais metais susipažinau su partizaninio pasipriešinimo istorijai neabejingais žmonėmis Akmenės, Plungės rajonuose. Įdomu bendrauti su Akmenės rajone gyvenančiu V. Krikštaponiu, šis vyriškis beveik trisdešimt metų renka informaciją apie partizaninį judėjimą Akmenės krašte, taip pat randame kalbos ir apie įvykius Viekšnių ar Mažeikių apylinkėse.
Šiuo metu V. Krikštaponis daug metų renka informaciją būsimai knygai apie paskutinį Lietuvos partizaną K. Liuberskį. Beje, žuvusį Akmenės rajone, bei nepraranda vilties rasti jo palaikus. Negalima nesižavėti bendraminčio iš Salantų – Aurimo Rapalio, atsidavimu ir išradingumu rengiant pėsčiųjų žygius partizanų takais bei organizuojant kitus patriotiška dvasia alsuojančius renginius.
Bendravimas su bendraminčiais dažniausiai užmezgamas socialiniuose tinkluose. Renginių metu tenka susipažinti su jaunosios kartos istorikais, archeologais. Bendravimas su jais kol kas „diplomatijos lygmenyje“, bet tikiu, kad kurią dieną patrauklių tyrinėjimams objektų atsiras ir mūsų rajone.

– Kaip manote: kada įgysime drąsos pažvelgti į partizanų karą atvirai? Juk yra gražiai sakoma, kad ateitį turi tie, kurie praeities nebijo. Kelios kartos turi išmirti, kad žmonėms nebeskaudėtų?..
– Su baime į pokario įvykius vis dar žvelgia dalis garbaus amžiaus žmonių, tie, kurie patys vienaip ar kitaip dalyvavo tuose įvykiuose ar bent juos matė. Visiškai juos suprantu, jų atmintyje dar gyvas anų dienų dramatizmas, jie vis dar jaučia sovietinių saugumiečių taikytų metodų žiaurumą ir landumą. Nežinau, ar esu teisus, bet manau, kai šios kartos žmonės išeis amžinybėn, baigsis ir nuoskaudos.

– O besidominčių jaunų žmonių yra?
– Jaunimas šiandien drąsiai žvelgia į šį sunkų ir labai reikšmingą mūsų tautai istorinį tarpsnį: aktyviai dalyvauja rengiamuose žygiuose, archeologinių žvalgymų stovyklose, kai kuriuose rajonuose drąsiai perima darbų tęstinumą iš vyresniosios kartos ir sėkmingai bei sumaniai juos tęsia. Bet taip yra ne visur. Žodžiai – patriotizmas, partizanas, plačiuose visuomenės sluoksniuose vis dar yra keiksmažodis, o daugelyje ugdymo įstaigų – tabu.
Nebeturime laiko laukti, jau šiandien reikia drąsiai ir garsiai apie tai kalbėti, ypač dirbti su mokykliniu jaunimu, studentais, kad jie taptų tikros istorinės tiesos nešėjais. Jeigu lauksime dar keletą dešimtmečių, tada nebebus nei kam kalbėti, nei kam klausyti. Žmonių, paaukojusių savo likimus ir gyvybes, auka bus pamiršta.

Genoveita GRICIENĖ

Mažeikių krašto žmonės, kurie neabejingi mūsų tautos istorijai, kviečiami dalyvauti rengiamoje pilietinėje-edukacinėje akcijoje „Uždekim žvakę Žemaitijos partizanams“. Keliaujant asmeniniais automobiliais, bus aplankyta dešimt su rezistencija susijusių vietų Mažeikių ir Skuodo rajonuose, jose uždegta po dešimt atminimo žvakių, papasakota dešimt istorijų. Išvykstama spalio 26 d. 9 val. nuo PC „Norfa“, Sedos g. 53, Mažeikiai. Išsamesnę informaciją galima rasti socialiniame tinkle „Facebook“ – renginys „Uždekime žvakę Žemaitijos partizanams“.