Vaclovo Vaičekausko gyvenime nėra skubos. Jis prasideda knyga, tęsiasi miško takais ir vis sugrįžta į Telšius – miestą, kurio istorijas Vaclovas ne tik žino, bet ir moka papasakoti.
Istorikas, gidas, lektorius, visuomenininkas, tačiau pirmiausia žmogus, kuriam svarbu ryšys su vieta, žmonėmis ir prasme.
Gausios kartos vaikas
V. Vaičekauskas gimė 1959 metais Viešvėnuose – gausios kartos atstovas. Pats juokauja, kad tais metais Lietuvoje gimė ypač daug vaikų, todėl ir mokyklose netrūko šurmulio. Iki aštuntos klasės jis mokėsi Viešvėnų mokykloje, kur dėl didelio mokinių skaičiaus penktos ir šeštos klasės pamokos vykdavo po pietų – visi paprasčiausiai netilpo vienoje pamainoje.
Vėliau Vaclovas tęsė mokslus tuometinėje Telšių 1-ojoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje Žemaitės gimnazijoje. Tais laikais mokytis gimnazijoje buvo didelis prestižas – mokiniai buvo kruopščiai atrenkami, reikėjo gerų pažymių. Iš Viešvėnų mokyklos į gimnaziją pateko tik keturi mokiniai, tarp jų – ir Vaclovas. Gimnaziją jis baigė 1977 metais, buvo 56-osios laidos absolventas.
Vaičekauskų giminės šaknys giliai įaugusios Viešvėnų krašte. Tarp Sakalų ir Viešvėnų miestelio, vienkiemyje, iki šiol stovi šeimos gimtasis namas, kuriame jau keturios kartos keitė viena kitą: čia gyveno proseneliai, seneliai, tėvai, o dabar gyvena Vaclovo sesuo ir jos dukters šeima.
Pašaukimas istorijai ir kelias į pedagogiką
Baigęs mokyklą Vaclovas svarstė, kuo tapti. Jį nuo mažens traukė istorija.
„Fanatiškai patiko istorinės knygos“, – sako jis.
Kita svajonė buvo miškininkystė. Vis dėlto, turėdamas pažįstamų jau baigusių Pedagoginį institutą ir matydamas pavyzdį šeimoje (sesuo jau studijavo pedagogiką), pasirinko istorijos studijas.
Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute Vaclovas studijavo penkerius metus ir įgijo istorijos, visuomenės ir teisės pagrindų mokytojo bei lektoriaus specialybę.
Dar studijų metais vedė. Baigęs mokslus gavo paskyrimą į Telšius – taip ir grįžo į gimtąjį kraštą.
Mokykla, gimnazija ir vadovavimo patirtys
Pedagoginį kelią V. Vaičekauskas pradėjo Lieplaukės aštuonmetėje mokykloje, kur 1983–1990 metais dirbo direktoriaus pavaduotoju.
Vėliau jo gyvenime prasidėjo svarbus etapas – dar tik besikuriančioje pirmojoje mokykloje Lietuvoje, vėliau tapusia Vincento Borisevičiaus gimnazija. Čia Vaclovas dirbo pavaduotoju ir istorijos mokytoju, o 1998–1999 metais ėjo ir gimnazijos direktoriaus pareigas.
Darbas valstybės tarnyboje ir reformų metai
1999-aisiais, Vaclovas buvo pakviestas dirbti Telšių apskrities viršininku, nors nepriklausė jokiai partijai. Šias pareigas jis ėjo iki 2000-ųjų metų.
Nuo 2001 iki 2010 metų dirbo Telšių apskrities viršininko administracijoje sekretoriumi, o prasidėjus administracinei reformai buvo paskirtas administratoriumi, atsakingu už Telšių apskrities administracijos veiklos užbaigimą.
Vėliau, panaikinus apskričių administracijas ir įsteigus regioninės plėtros departamentus, Vaclovas tapo Telšių skyriaus vedėju, atsakingu už regiono plėtros programų įgyvendinimą. Šį darbą jis dirbo 2011–2019 metais, o artėjant dar vienai reorganizacijai nusprendė pasitraukti iš tarnybos ir baigti profesinę veiklą.
Gido ir lektoriaus kelias
Nuo 2019-ųjų iki šiol V. Vaičekauskas dirba Telšių gidu.
„Smagu, kad Lietuvoje gyventojai daug keliauja, domisi savo kraštu, todėl vasarą per mėnesį tenka pravesti apie 10 ekskursijų“, – sako jis.
Taip pat Vaclovas skaito paskaitas istorinėmis temomis Telšių trečiojo amžiaus universitete. Jo paskaitose dalyvauja daugiau nei 80 klausytojų.
Gido kelią Vaclovas pasirinko todėl, kad turi daug istorinių žinių apie Lietuvos ir Žemaitijos istoriją ir nuolat domisi asmenybėmis, gyvenusiomis ir kūrusiomis mūsų krašte. Pirmąją ekskursiją, baigiant gidų kursus Šiauliuose, egzaminų komisijai vedė Telšiuose, pasirinkęs švietimo temą: pasakojo apie pirmąją gimnaziją, Mokytojų seminariją, Kunigų seminariją, ješivą ir kitas mokslų įstaigas. Medžiagos turėjo sukaupęs daug, nors jaudulio, prisipažįsta, netrūko.
„Svarbiausia – prisitaikyti prie žmonių, o šiek tiek jaudulio jausti yra normalu“, – teigia jis.
Kalbos – iš gyvenimo, ne iš vadovėlių
Ekskursijas Vaclovas veda lietuvių, rusų, vokiečių ir kartais lenkų kalbaomis. Kaip pats juokauja, gabus ir prie ūkio, ir prie kalbų.
Rusų kalbą buvo kiek primiršęs, tačiau, prasidėjus karui Ukrainoje, jis su žmona priėmė į namus dvi ukrainietes moteris – taip kalba vėl sugrįžo į kasdienybę.
Kalbos Vaclovo gyvenime atsirado neatsitiktinai. Jo giminės šaknys – bajoriškos. Jis daug domėjosi savo kilme: senelis buvo vadinamasis karališkasis valstietis, o buvusiame Ringailių kaime iki šiol gausu žmonių, turinčių Vaičekausko pavardę.
„Tokios pavardės visai neturėjo būti. Tikriausiai kažkada koks proprosenelis buvo Vaičkus arba Vaičius – radau tokias pavardes. Vėliau ji virto Vaicekovski, o dar vėliau buvo sulietuvinta. Senelis lenkiškos pavardės atsisakė, nes lenkiško kraujo neturėjo. Tėvui, pradėjus lankyti mokyklą 1928 metais, pavardę pakeitė į Vaičikauską, o vėliau užrašė Vaičekauską – taip ir liko“, – pasakoja Vaclovas.
Jo senelė buvo kilusi iš bajorų, kurių šeimoje buvo kalbama lenkiškai. Tačiau susituokę su Vaclovo seneliu iš meilės, jie nusprendė, kad šeimoje bus kalbama žemaitiškai, nes tuo metu bendrinės lietuvių kalbos dar nebuvo . O lenkų kalbos Vaclovas pramoko jau suaugęs.
„Kartą paskambino moteris, turinti senų lenkiškų knygų. Skaičiau jas su lietuvių-lenkų kalbų žodynu. Taip ir pramokau“, – šypsosi jis.
Vokietija, draugystės ir kalbos ilgaamžiškumas
Vokiečių kalba Vaclovo gyvenime taip pat turi savą istoriją. Tėvas daug pasakojo apie karo metus, kai jų svirne ne kartą gyveno apie trisdešimt vokiečių kareivių. Be to, sesuo baigė vokiečių kalbos studijas. Pats V. Vaičekauskas Žemaitės gimnazijoje mokėsi sustiprintos vokiečių ir lotynų kalbų, vėliau vokiečių kalba lydėjo ir studijų metais.
Dirbant katalikiškojoje gimnazijoje, mokykloje lankėsi svečių grupės iš Vokietijos, o netrukus Vaclovas buvo pakviestas ir apsilankyti šioje šalyje. Svečius paskirstė į šeimas, todėl kiekvienas turėjo bendrauti šeimose savo jėgomis. Tai labai padėjo prisiminti vokiečių kalbos įgūdžius. Su šeima, kurioje apsistojo, Vaclovas ryšį palaiko nuo 1992 metų iki šiol.
Taip Vokietija ir vokiečių kalba tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi.
Įdomu ir tai, kad Vaclovo žmona Nijolė yra baigusi vokiečių kalbos studijas, 20 metų dirbo vokiečių kalbos mokytoja, vedė vokiečių kalbos kursus suaugusiems. 2014 m. Telšiuose ji įkūrė Vokiečių kalbos ir kultūros draugų klubą, kuris veikia ir šiandien. Kartą per mėnesį bendruomenės nariai renkasi kavinėje ir veda teminius pokalbius vokiečių kalba, organizuoja edukacijas, išvykas po Lietuvą, Žemaitiją, Vokietiją ar Austriją. Klubas vienija apie 30 narių. Šiemet visa grupė kartu keliavo į Lenkiją.
Apie žmoną Vaclovas sako paprastai: „Ji dar didesnė visuomenininkė nei aš. Nesugyventume, jei nebūtų panaši pasaulėžiūra.“
Šokis, bendrystė ir judėjimo džiaugsmas
Nors jaunystėje savęs šokėju nelaikė, jau dešimt metų Vaclovas kartu su žmona šoka Telšių kultūros centro pagyvenusių žmonių „Džiugo“ liaudies šokių kolektyve.
„Vaikystėje šokti versdavo – tokie laikai buvo.
Pradžioje su žmona pabandėme pramoginius šokius, bet „neprilipo“. Pabandėme liaudiškus – taip ir likome. Patinka pabendrauti, pajudėti, o ir muziką mėgstu“, – pasakoja jis.
Kolektyvas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą – du kartus tapo geriausiu Šiaurės Lietuvoje.
Miškas – ramybės ir darbo vieta
Miškininkystės svajonė taip pat liko gyva. Vaclovo tėvai turėjo savo žemės, o per privatizaciją šeima už tą žemę gavo miško.
Šiandien Vaclovas prižiūri apie 30 hektarų miško ir sako, kad tai jam tikras poilsis.
„Kai sausesnis oras, mėgstu nuvažiuoti į mišką su įrankiais pasidarbuoti“, – sako jis ir juokais priduria, kad darbuose padeda ir „draugai bebrai“, mat netoliese teka upelis.
Knygos, paskaitos ir istorija
Namuose Vaclovas turi įspūdingą biblioteką. Kadaise joje buvo apie 3 tūkstančius knygų, šiandien – apie 2 tūkstančius.
Šiuo metu jis skaito knygą apie dvi seseris Chodakauskaites – Jadvygą Tūbelienę ir Sofiją Smetonienę, tarpukario Lietuvos politinio elito moteris. Ši knyga jam ypač naudinga ruošiantis Trečiojo amžiaus universiteto projektui – septynių paskaitų ciklui apie moteris istorijoje. Vienai paskaitai, pasak Vaclovo, jis paprastai ruošiasi apie tris dienas.
Lėtas gyvenimo tempas be socialinių tinklų
Nors kasdienybėje naudojasi internetu – rytais pasiskaito naujienas, Vaclovas save vadina ne skaitmeninių technologijų žmogumi. Socialiniuose tinkluose jo nėra.
„Labiau mėgstu knygas, kurios padeda suprasti pasaulį. O ir gyvename dideliame name – buities reikalų netrūksta“, – tvirtina jis.
Šeima, už kurią dėkingas gyvenimui
Didžiausias Vaclovo pasididžiavimas – šeima. Abu su žmona turi po dvi dukras, džiaugiasi dviem anūkais ir palaiko artimą ryšį su visais.
„Visi gyvenime darome klaidų, bet nieko keisti nenorėčiau. Sutikau daug žmonių – daugiau gerų nei blogų. Negaliu skųstis, gyvenimą nugyvenau gerą“, – šypsosi V. Vaičekauskas.
Diana PUZERĖ
