Birželio pabaigoje vykęs „Versmių“ simpoziumas – trečiasis. Nors jei prie šio skaičiaus pridėtume renginio ištakas, jis būtų šiek tiek didesnis.
Šių metų „Versmėse“ dar nepadėtas taškas, baigiamasis renginys mažeikiškių laukia šį rudenį. O šiandien siūlome trumpai prisiminti jų ištakas ir pateikiame „žvilgsnį iš toliau“ – simpoziumo dalyvių, svečių vertinimų, nuomonių. Tarp jų yra ir toks vertinimas: „Versmės“ – analogų Lietuvoje neturintis kultūrinis meno reiškinys.
ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO
Renginio organizatorė – Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė prisimena, kaip iš pradžių kelerius metus organizavo mokymus vesti ekskursijas ir kūrybingai pristatyti krašto paveldą, surengė istorinę konferenciją, skirtą Pievėnų kaimo jubiliejui paminėti. Kai kurie renginiai vyko paveldo objektuose. Prieš ketverius metus Rūta kartu su viekšniške Inesa Stankiene vienoje iš rajono bažnyčių nusprendė surengti plenerą-kūrybines dirbtuves.
„Pasirinkome Sedą. Renginys pavyko. Patiko ir organizatoriams, ir dalyviams. Visi radome sau įdomių temų ir užsiėmimų. Tad nekilo abejonių dėl kitų metų renginio. 2020-aisiais buvome pakviesti į Žemalės bažnyčią, kur tuo metu vyko vargonų restauracija. Tad nuo tų metų „Versmėse“ jau atsirado ir muzikos. Vyko daugiau paskaitų, kitų užsiėmimų“, – pasakojo R. Končiutė-Mačiulienė.
NORĖJOSI DAUGIAU
Plenero-kūrybinių dirbtuvių formatas tapo per ankštas, idėjų netrūko, norėjosi perteikti mažeikiškiams daugiau žinių, pritraukti įvairių sričių specialistų, tarp jų – ir paveldosaugos. Pavadinimas „Versmės“ gimė Rūtai stebint Sedos bažnyčioje kuriančius, tapančius dailininkus, matant, kaip sakrali aplinka žmones įkvepia kūrybai, kaip ji, tarsi neišsenkanti versmė, trykšta, liejasi, suteikdama žmonėms daug džiaugsmingų akimirkų.
„Santarvės“ pašnekovės teigimu, po kiekvienų ,,Versmių“ pajuntamas vis didesnis sakralaus meno ir paveldo žinių bagažas, be to, stengiamasi, kad mūsų krašte liktų ir kažkas materialaus. Tad restauruojami mažosios architektūros objektai: koplytėlės, koplytstulpiai, kryžiai. Žemalėje restauruota sieninė koplytėlė, padaryta Sodelės gatvės kryžiaus kopija, Geidžių koplyčią papuošė Šv. Onos paveikslas, Židikuose konservuotas senasis bažnyčios šventoriaus koplytstulpis, padaryta jo kopija, kuri bus šventinama šiemet, liepos 23 d. Viekšniuose šiuo metu restauruojami du senųjų kapinių metaliniai kryžiai.
NAUDA ĮVAIRIAPUSĖ
Prasidėjus pandemijai, teoriškai darbai turėjo sustoti. Praktika parodė ką kita.
„Pandemija „Versmėms“ nepakenkė, atvirkščiai, padėjo tapti žinomesnėms. Praėjusią vasarą, kai nežinojome, ar galėsime organizuoti žmonių susibūrimus, Židikų bažnyčioje vykusius užsiėmimus pasiruošėme transliuoti tiesiogiai. Šiemet taip pat tą darėme. Transliacijas stebėjusiųjų geografija plati, peržiūrų daug. Tai leidžia manyti, kad „Versmės“ jau turi savo auditoriją, kad jos yra reikalingos. Dabar bet kada galima peržiūrėti paskaitų įrašus“, – pasakojo paveldosaugos specialistė.
R. Končiutė-Mačiulienė išskiria dar vieną svarbų „Versmių“ reiškinį – atlaidų fotografavimą, fotografų, fotomenininkų darbų parodų rengimą ir pristatymą.
„Pirmus dvejus metus fotografijas dovanojome parapijiečiams, tačiau pernai visą rinkinį padovanojome Mažeikių muziejui. Šių metų paroda taip pat jau pažadėta muziejui. Taip fiksuojamas nematerialusis paveldas, kaupiamas atlaidų fotografijų archyvas“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
Šių metų „Versmės“ dar nesibaigė. Rugsėjo 18 d. vyks Europos paveldo dienoms skirtas baigiamasis simpoziumo renginys, kuriame išvysime vasaros darbų rezultatus, klausysimės sakralinės muzikos koncerto. Kitos „Versmės“ vyks Ukrinuose, 2023-iųjų birželį. Programa jau baigiama sudėlioti.
O dabar – šių metų „Versmių“ dalyvių ir stebėtojų nuomonės.
GALIMYBĖ SUŽINOTI, PRISTATYTI, PAŽINTI
Dailininkė Agnė JUŠKAITĖ:
– Šiame simpoziume dalyvauju antrą kartą. Pirmą kartą buvau Židikuose, dabar – Viekšniuose. Dėl šių renginių pradedu pažinti Mažeikių kraštą, jo istoriją, apie kurią šiek tiek žinojau iš Merkelio Račkausko atsiminimų.
„Versmės“ – simpoziumas, puošiantis jau antrą mano vasarą, – įdomios ir prasmingos paskaitos, puikūs savo tyrinėjimų sritis mylintys, joms atsidavę lektoriai. Smagu, kad jos vyko bažnyčiose – kad pasibaigus paskaitoms kunigas aukojo mišias. Kad kiekvieno simpoziumo metu vyksta ir tos parapijos atlaidai, turintys savo istorines tradicijas, kurių fiksuoti atvyksta garsūs fotomenininkai.
Simpoziumai prasideda ekskursijomis po miestelius. Tai irgi be galo įdomu, prasminga.
Šiemet įsiminė Viekšnių vaistinė, A. Griškevičiaus muziejus, ekskursija į kapines, kurią savo žiniomis praturtino Viekšnių istorijos tyrinėtojas B. Kerys.
Aš įsitikinusi, kad šie simpoziumai Mažeikių krašto istorijai, jos atskleidimui tiesiog būtini. Labai svarbus organizatorių rūpestis, dėmesys kultūros paveldo objektams. Vis labiau įsitikini, kokia turtinga ir graži savo istorija Lietuva, kaip svarbu, kad šis paveldas nesunyktų.
Tad esu be galo sužavėta ir dėkinga už galimybę šiuose simpoziumuose dalyvauti, pažinti ir Žemaitiją, ir Mažeikių kraštą.
Paveldosaugininkė Diana VARNAITĖ:
– Šių metų „Versmių“ gerai apgalvota ir dinamiška programa su temų įvairove, lektorių patirtimis, simpoziumo renginiais, susitikimais ir įdomybėmis tikrai galėtų papuošti solidžiausių nacionalinių ir mokslo institucijų darbotvarkę. Todėl Mažeikių rajonui yra kuo didžiuotis: simpoziumo tradicija, kuri drąsiai neria į pažinimo gelmes, sulaukia vis didesnio susidomėjimo ir pripažinimo. Tuo galėjau nesunkiai įsitikinti, kadangi simpoziumo dienomis teko lankytis Mažeikių rajone, pasigrožėti sakraliniu paveldu, sutikti pripažintus paveldo ekspertus, menininkus, pabendrauti su vietos entuziastais.
Pasitelkdami šiuolaikines technologijas, simpoziumo renginius galėjo stebėti visi besidomintys. Tai suteikė tvarumo pojūtį, nes autentiški pasakojimai, diskusijos ne tik buvo atviri, bet ir išliko įrašuose, tad tikiu, kad bus dar ne kartą peržiūrėti ir panaudoti tobulinant žinias, jas perduodant kitiems.
Simpoziumas „Versmės“ – tai pastangos pažvelgti į gimtojo krašto praeities lobius ir puoselėti savastį, kuri yra ir mūsų būties pagrindas, mūsų šaknys, kurios maitina mūsų dvasinę stiprybę.
Ačiū organizatoriams ir su nekantrumu lauksime naujų prasmingų susitikimų.
ITIN VERTINGAS PROJEKTAS
Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus vedėja Aurelija RIČKUVIENĖ:
– Manome, kad „Versmės“ – labai naudingas, produktyvus, švietėjiškas, pasisekęs tęstinis projektas. Tokie renginiai ne tik praturtina vietos bendruomenių gyvenimą įdomiomis, naudingomis paskaitomis, ekskursijomis, bet ir suartina žmones, bendraminčius bei institucijas. Ir svarbiausia, būna sutvarkomi vienas ar keli kultūros paveldo objektai, įrašyti ar neįrašyti į Kultūros vertybių registrą, bet turintys kultūrinę vertę ar svarbą tai vietai, jos žmonėms.
Mažeikių rajono kultūros paveldas, kaip ir visoje Lietuvoje, yra nuo labai geros iki blogos būklės. Tai lemia įvairūs veiksniai. Sveikintinos yra Mažeikių rajono savivaldybės pastangos tvarkyti objektus, ieškoti rėmėjų, dalyvauti įvairiuose projektuose – tiek kultūros paveldo sklaidos, tiek tvarkybos srityje.
Architektas Aurimas ŠIRVYS:
– Galiu drąsiai teigti, kad „Versmės“ – tai ne vien simpoziumas, bet ir analogų Lietuvoje neturintis kultūrinis meno reiškinys.
Domėtis Mažeikių kraštu ir jo kultūriniu palikimu, rengti parodas, skaityti paskaitas ir dirbti prie prikeliamo architektūros paveldo turiu garbės jau septynerius metus. Taigi ir iš šono, ir tiesiogiai galiu stebėti kismą ir atgimimą.
Unikalu ir neįtikėtina, kad praktiškai vienas žmogus gali suburti, sujungti ištisas bendruomenes. Tai nepaprastai didžiulio užsidegimo savo darbui ir meilės istorijai kupina Rūta Končiutė-Mačiulienė. Jei tokių žmonių tik būtų daugiau…
Šis simpoziumas – puiki kasmetinė proga visiems iš arčiau prisiliesti prie paveldo ir suprasti, kaip jis gimė, formavosi ir atgimsta.
O pastebėjimas būtų toks – kiek galima daug padaryti, kai myli tai, ką darai!
KEIČIA MAŽEIKIŲ ĮVAIZDĮ
Istorikas Povilas ŠVEREBAS:
– Manau, kad „Versmės“ yra tai, kas leidžia kalbėti apie Mažeikių rajono išskirtinumą. Savasties suvokimas prasideda nuo gimtojo slenksčio. Šis procesas nėra lengvas, ypač šiais laikais, kai pasiūla viršija paklausą.
Kodėl manau, kad išskirtinis, o todėl, kad, nuvykus į Šilalę, gali kalbėti ir jie žino „Versmes“. Kalba su dideliu susižavėjimu apie simpoziumą. Šių metų renginyje teko matyti Rietavo paminklosaugininkę. Vadinasi, tampame svarbūs regionui, pirmeiviai. Matau ir realius darbus, kurie buvo atlikti ar atliekami simpoziumų metu. Žemalės bažnyčios vargonų restauracija, šv. Onos paveikslo sukūrimas Geidžių koplyčiai, Pikelių bažnyčios stogo tvarkybos darbai…
Didžiausias nuopelnas, kad tokie dalykai vyksta, yra Rūtos Končiutės-Mačiulienės, kuri rūpinasi paveldu. Tai jos kūdikis, Rūtai netrūksta šilumos ir išmonės jį auginant.
Puiku, kad į renginį yra įjungiamos vietos bendruomenės. Dažnai būna, kad matome, kas yra kraštuose už jūrų marių, o nežinome, ką turime panosėje. „Versmės“ priartina, suaktualina mums praeitį per dabartį.
Suprantama, kad dabar ne Sąjūdžio laikai, tai skaičiai ne tie, bet svarbu, kad yra judesys, o jo kryptis teigiama.
Niekada žmonės nesirgs viena liga. Kai pirmą kartą pas mane atvyko kalvariškis kraštotyrininkas Konstantinas Bružas, pradėjau rodyti iš archyvo parvežtas poeto Vytauto Mačernio dokumentų kopijas. Galvojau, kad jį nustebinsiu, priblokšiu. O jis tik suskleidė mano popierius ir pasakė: „Ligonis, bendrausim.“ Ir mūsų bendravimas tęsėsi iki jo mirties, mes kartu nuosekliai augome. „Versmės“ jau užaugo, todėl dabar svarbu nepradėti senti, išsisemti. Suprantama, kad ne visada ir viskas pasiseka. Turėjau daugiau lūkesčių dėl kai kurių pranešėjų ir pan. Bet mane, seną krieną, sunku kuo nors nustebinti, nes daug kur dalyvauju, girdžiu, matau. Liūdna, kai kurie autoritetai tą patį pranešimą skaito penkioliktą kartą. Tas pats tekstas, tie patys paveiksliukai… Kita vertus, mūsų žmonėms tai yra gal pirma galimybė juos išgirsti, pamatyti, pabendrauti. Suprantu, kad ir mane patį kviečiant yra pavojaus – nusišnekėsiu ar ne…
Menotyrininkė
dr. Jurgita Kristina PAČKAUSKIENĖ:
– „Versmės“ – vienas įdomiausių sakralinio (ir ne tik) paveldo renginių Lietuvoje. Išskirčiau šias jo gerąsias savybes: gerai organizuotas, t. y. gera renginio struktūra: iš ryto yra laiko kūrybai, po pietų – turininga programa, išskiriama svarbiausioji miestelio ar kaimo šventė – atlaidai. „Užsidegusi“ organizatorių komanda: dalyviai jaučia, kad renginys nėra formalus. Organizatorių užsidegimas motyvuoja ir renginio dalyvius.
Puiku tai, jog simpoziumas vyksta vis kitoje vietoje. Tai svarbu ne tik pažintine prasme, bet ir dėl vietos bendruomenės edukavimo: žmonės tokiu būdu mokomi vertinti savo aplinką, savo kultūrą, formuojamas geras skonis, mokomasi atskirti vertingus dalykus nuo menkaverčių.
„Versmes“ jau galima vadinti tradiciniu renginiu, kuris pamažu tampa Mažeikių krašto vizitine kortele. Tokie renginiai ir jų sklaida (profesionalūs įrašai, transliacijos) Lietuvos visuomenėje trina stereotipinį vien pramoninio (naftos gamykla) Mažeikių krašto įvaizdį, formuojamas kitas, daug patrauklesnis krašto vaizdas: čia gyvena kūrybingi, inovatyvūs žmonės, vertinantys dabartį ir praeitį, pažįstantys savo paveldą.
Kviestiniai lektoriai noriai vyksta ir iš tolimesnių Lietuvos vietų (pvz., Vilniaus), nes žino, kad jų gyvenimo sąlygomis, honoraru bus pasirūpinta. Dar viena labai vertinga renginio savybė: kviečiami geriausi lektoriai, fotomenininkai iš visos Lietuvos, tačiau kartu išlaikomas glaudus ryšys su vietos specialistais. Tokiu būdu mokomės vieni iš kitų, išvengiama elitarizmo arba ydingo užsidarymo vien siaurame draugų rate.
Mažeikių krašto žmonės yra svetingi, šilti, mielai bendraujantys (tuo taip pat paneigiamas užsispyrusio ir nebendraujančio žemaičio stereotipas), o už šiltą, geranorišką aplinką, pozityvius jausmus ir pojūčius esame dėkingi visiems, ypač organizatoriams, kurie savo nusiteikimu sukuria atvirą, kūrybingą atmosferą.
Nuotr. iš „Versmių“ organizatorių archyvo
