Rimantui Griciui smagu, kai gali pasikalbėti su tikrais žemaičiais. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Retai kada Viekšnių gimnazijos direktorių Rimantą Gricių išgirsi kalbant bendrine lietuvių kalba. Viekšniškis – vienas tų, kuriam gimtoji žemaičių kalba yra pati brangiausia ir gražiausia, todėl, jo įsitikinimu, savo gimtosios kalbos nereikia gėdytis. Priešingai – reikia didžiuotis, kad esame žemaičiai.
Augo žemaičių šeimoje
Ar yra žemaičių kalba, ar tarmė? R. Gricius mano, jog tai yra susitarimo klausimas: galima vadinti ir taip, ir taip. Oficialiai tai yra tarmė, taip jau istoriškai susiklostė: jei to klausimo būtų ėmęsis koks garsus mokslininkas žemaitis, žemaičių kalba gal būtų paimta bendrinės kalbos pagrindu, o ne Kybartų apylinkių tarmė. Taip jau išėjo: esame priversti susitaikyti su kalbininkų nuostata, kad tai yra tarmė.
„Žemaičių kalba yra sunki vaikams, šiais laikais ji kažkaip išvėso, susimaišė su bendrine kalba, tik pastaraisiais metais jaunimui ir studentams ji tampa prestižinė“, – pastebi gimnazijos vadovas.
R. Gricius prisimena savo studijų metus Kaune: jeigu kalbėdavai žemaitiškai, vadinasi, esi atvažiavęs iš kaimo – o tai jau yra blogai. Jis pats stengėsi išlaikyti žemaitišką kalbą: kur tik buvo proga kalbėti žemaitiškai, jis taip ir darydavo, nors kiti bendramoksliai, savaitę pagyvenę Kaune, jau tapdavo „aukštaičiais“.
Jis nieko panašaus nejautė: iš Žemaitijos kilę jo tėvai, seneliai. Tėvas yra viekšniškis, o mama – iš Tauragės: ten taip pat Žemaitija, nors kalba visai kitaip nei mes. Mama sakydavo: „Sėskis ant siūlelio“. Mes nesuprasdavome, juokdavomės, kad siūlelis gali nutrūkti.
Šiaip šeimoje bendraudavo žemaitiškai, dar kartu gyveno senelė, kuri kitaip ir nemokėjo – tik žemaitiškai.
Mokykloje žemaitiškai nekalbėjo
R. Gricius sakė, kad ypatingų senovinių žodžių nebevartoja. Svarbu, į kokią aplinką žmogus patenka: jei susitinki tikrą žemaitį, kalbėtis yra vienas malonumas, bet jei kompanijoje yra kitaip kalbantis žmogus, tada tenka prisitaikyti prie jo kalbos.
Mokykloje vaikams, kalbantiems žemaitiškai, nėra lengva. Direktoriaus žmona, kilusi iš Žaliuonės, mokykloje gaudavo vien trejetus, nes rašyti bendrine kalba jai būdavo sunku: kalba vienaip, o rašyti reikia kitaip. Tas pats kai kuriems mokiniams yra ir dabar.
Mažai mokykloje žemaitiškai kalbėta ir direktoriaus mokymosi laikais: nors ir buvo žemaičiai, mokytojai liepdavo kalbėti taip, kaip priklauso – taisyklinga kalba, suprantamais, užbaigtais sakiniais.
„Mano kartos žmonės jau buvo įsidėję į galvą, jog taip, kaip kalbama mokykloje, ir kalbės visą gyvenimą – kitaip nebus. Čia panašiai kaip su sovietine santvarka: tada galvojome, kad niekas nepasikeis ir viskas liks taip, kaip yra, apie jokius išsivadavimus nebegalvojome“, – kalbėjo R. Gricius.
Propagavo žemaitiškas tradicijas
Tas pats buvo ir studijų laikais. Tik R. Gricius džiaugiasi, kad kartais pasisekdavo sutikti tokių žmonių, kurie palaikydavo žemaitišką dvasią, lyg paragindavo nepamiršti gimtosios kalbos. Toks buvo Kauno kūno kultūros akademijos rektorius, garsus krepšininkas Stanislovas Stonkus.
„Jis tiek metų išgyveno Kaune, bet kalbėjo gimtąja žemaičių kalba. Net paskaitas mums skaitydavo žemaitiškai. Tad ir galvojau: jei toks didelis, tokias svarbias pareigas užimantis žmogus kalba žemaitiškai, tai jau gerai. Taip formavosi nuostata: kokie esame, tokie ir būkime, jei esame žemaičiai, tokie ir likime“, – studijų laikus prisimena pašnekovas.
Atvykus dirbti į Viekšnius, daug prie žemaitybės išsaugojimo prisidėjo Anapilin išėjusi mokytoja Nijolė Kontutienė, kuri buvo įsteigusi folkloro ansamblį „Poilsėlis“, puoselėjusį mūsų krašto dainas, tradicijas.
Ji su savo kolegėmis kvietė ir kitus mokytojus. Per tuos dvidešimt gyvavimo metų kolektyvas „Poilsėlis“ turėjo labai didelę reikšmę: mokykla žemaitiškas tradicijas jau buvo kaip ir palaidojusi, bet „Poilsėlis“ jas atgaivino, prikėlė.
Su dukromis – žemaitiškai
Dabartiniai gimnazijos mokiniai noriai kalba žemaitiškai, savo kalbos nesigėdija. Yra ir mokytojų entuziastų, kurie skatina tai daryti, kai kurie ir nelabai mokėdami, stengiasi kalbėti žemaitiškai. Pasitaiko ir mokinių, iš kurių galima pasimokyti žemaitiškų žodžių, arba kurie labai sunkiai susitvarko su bendrine kalba – tiesiog jos nemoka.
R. Griciaus šeimoje taip pat bendraujama žemaitiškai, taip nuo mažens buvo pratinamos dukros. Dabar viena Šiauliuose, kita – Kėdainiuose, ir direktorius baiminasi, kaip bus su jų žemaitiška kalba – kai bendrauja vieni, jos kalba žemaitiškai, bet jei atvažiuoja su vyrais, jau taikosi prie jų.
„Turėsim anūkų, neaišku, kaip bus su jais: gal žemaičių kalba jiems bus kažkokia pramoga. Reikės stengtis, kad jie kuo daugiau laiko praleistų pas mus“, – planuoja R Gricius.
Tarmių metai – nuolat
Viekšniškio žodžiais, žemaičių kalbos nereikia gėdytis, ja reikia didžiuotis. Praėjo tie laikai, kai reikėdavo bijoti savo tarmės, pavardės ar vardo. Tarmių metai turėtų būti ne kažkokie konkretūs metai, o ta linkme reikėtų dirbti nuolat ir priimti sprendimus net Vyriausybės lygmeniu.
Mokyklose žemaičių kalba galėtų būti kaip pasirenkamasis dalykas.
„Galime tik džiaugtis, kad ta kalba yra gyva, ir didžiuotis, kad esame žemaičiai“, – įsitikinęs R. Gricius.
Labai puiku, direktoriau, kad esate ir kitus skatinate buti zemaiciais. Is tiesu, kodel reikia gedytis kalbeti zemaitiskai? Pagal tuos, kurie gedijasi, iseitu jog reikia gedytis Zemaitijos, savo zemaiciu tevu ir proteviu. Pazistam daug tokiu, kurie net pacioj Zemaitijoj, nuvaziave gyventi i kita miesteli jau tampa „aukstaiciais“, net nemokedami taisyklingai kalbeti. O ka bekalbeti apie Kauna ar kita didmiesti, kur tokie „siaudiniai“ zemaiciai issikelia gyventi. Tikras zemaitis, kur jis begyventu, niekada nepamirs ir nesigedys gimtosios tarmes. Gaila, kad zmones nesigedija dalyku, kuriu tikrai reikia gedytis, o bijo savo saknu ir tu dalyku, kuriais galima tik didziuotis. Tikrai pagarbos ir sviesaus prisiminimo verta direktoriaus pamineta tikra zemaite a.a. mokytoja Nijole Lazdauskaite-Kontutiene. Yra Vieksniuose ir daugiau tokiu mokytoju, kuriems zemaitiska sneka yra grazi ir negedinga. Pagarba visiems zemaitiskos kalbos ir tradiciju puoseletojams!!!
Laba diena Direktoriau, žiūriu į Jūsų nuotrauką ir galvoju, kad kažkur matytas.Prisiminiau, kas mačiau Jus atėjus į mokyklą per mūsų klasikų 50 mečio susitikimąViekšniuose. Šaunuolis, kad rašote žemaitiškai.Galėtų „Santarvėje “ įvesti žemaičių skyrelį ir rašytų vien žemaitiškai. Aš truputį piešiu,truputį rarau žemaitiškai Esu baigusi KPI, todė su rašyba man sunkoka. Dalija Kenstavičiūtė-Satkevičienė viekšniškė