Kalėdų laukimo laikotarpis turėtų būti siejamas su ramybe, apmąstymais, džiugiu laukimu. Deja, tam rasti laiko sunku: lydi skuba, įsipareigojimai, stresas… Tokiais pastebėjimais pasidalino vienuolė Vincenta Slavėnaitė.
„Santarvės“ pašnekovės įsitikinimu, ruošiantis Kalėdoms ir jas švenčiant, svarbu nepamiršti tikrųjų vertybių ir tikrosios šių švenčių prasmės.
–Supažindinkite plačiau, kas yra adventas. Kodėl jo metu reikia pasninkauti, kokiais būdais tai galima daryti?
– Esame jau gerokai įsibėgėję, einant šiam laikui, ir kažin, ar spėjome įsimąstyti, ką išgyvename ir kur link mes einame. Tikriausiai dar visai nebuvo laiko sustoti ir pasigilinti, ką reiškia adventas ir dėl ko jis iš viso yra.
Kaip žinia, jau gerokai prieš mėnesį mūsų prekybos centrai pradėjo skelbti, kad laukiam šv. Kalėdų. Daugelis iš jų teigė, kad „ČIA PRASIDEDA KALĖDOS“, pabrėždami šios šventės materialinę vertę. Jokiu būdu neturiu tikslo pasmerkti prekybininkų, bet noriu pasidalyti keletu įžvalgų apie advento laikotarpį.
Pats žodis adventas (adventus) reiškia „atėjimą“, yra graikiško žodžio parousia vertimas į lotynų kalbą. Taigi, numanoma, kad kažkas ateina ar ateis. Šis laikotarpis yra laukimo ir rūpestingo pasiruošimo laikas. Pasiruošimo pirmiausiai savo širdyje, kai ko nors atsisakome (pavyzdžiui, atsisakyti skanėstų, nežiūrėti televizoriaus, nesėdėti „Facebooke“, neapkalbėti ir t. t.) arba pasiryžtame daryti (pavyzdžiui, praleisti bent dieną maldoje, kasdien skaityti Šventąjį Raštą, padėti artimui, kuriam reikia pagalbos).
Nežinau, ar tinka žodžiai „reikia pasninkauti“. Tiesiog Bažnyčia ragina paruošti savo širdį Jėzaus atėjimui tomis priemonėmis, kurias jau minėjau. Tai vos keletas jų, o kiekvienas žmogus gali pasirinkti pagal savo širdį.
– Kaip įvardintumėte krikščioniškąją Kalėdų prasmę? Ar, jūsų nuomone, dabartinis šios šventės minėjimas nėra nutolęs nuo jos?
– Kiekvienų metų pabaigoje švenčiame šv. Kalėdas, kurios mums primena apie Kristaus gimimą ir atėjimą į šį pasaulį. Į šią šventę galima žiūrėti kaip į istorinį įvykį, būtent, kad Kristus daugiau kaip prieš du tūkstančius metų užgimė Betliejuje.
Visada buvo žmonių, neigiančių Kristaus istoriškumą. Kurį laiką tai buvo laikoma hipoteze. Paskutiniai mokslininkų tyrimai pateikia tiek daug medžiagos, kad abejojančiųjų Kristaus istoriškumu lieka vis mažiau. Apie jį, kaip apie istorinį asmenį, kalba ir Evangelijos, kurių autentiškumu nebeabejoja ne tik dvasininkai, bet ir daug pasauliečių istorikų, kitų mokslininkų.
Tačiau Jėzaus gimimas yra žymiai daugiau – tai Išganytojo atėjimas, pakeitęs žmonijos istorijos raidą. Tapęs žmogumi, Jėzus tapo ir vienu iš mūsų. Jis atnešė mums labai gerą žinią, kad kiekvienas iš mūsų esame labai mylimi Dievo vaikai. Todėl šis Kalėdų skelbiamos žinios džiaugsmas turėtų visada būti mūsų širdyse. O tam reikia visai nedaug – tik stengtis žvelgti į Jėzų ir veikti pagal Jo mokymą, kurį randame Evangelijoje.
Žmonės, ruošdamiesi šiai šventei, dažniausiai nepasigilina į mano jau minėtas tiesas, nes juos patraukia laikinieji dalykai, kurie ragina pirkti, vartoti ir pramogauti. Iššūkis yra atsispirti visiems šiems masiniams kvietimams, nes, jeigu tai daro visi, vadinasi, taip turi ir būti. Tai suklaidina ir atitolina nuo tikrosios šios šventės prasmės. Mano nuomone, šiais laikais, kai daug kas keičiasi, keičiasi ir šv. Kalėdų šventimo tradicijos ir labai dažnai žmonės pasirenka tai, ką diktuoja pasaulis, tai, kas laikina.
– Ką manote apie girliandas, kalėdinę muziką, papuošimus jau spalio–lapkričio mėnesiais?
– Manau, kad pasaulis tikrai labai anksti paskelbia šv. Kalėdų laiką. Visi kažkaip skuba gyventi, o po to guodžiasi, kad neturi laiko ir visas gyvenimas toks intensyvus. Manau, kad tikrai per anksti yra kalbama, kad jau Kalėdos, ir įvairiausiais ženklais tai išreiškiama. Tiesiog galvoju, kad tai dar labiau padidina įtampą ir skubėjimą. Bet aš gal sau ir paprieštarausiu: kai šiuo tamsiu laikotarpiu uždegamos lemputės, man gražu ir jauku, nes daugiau šviesos, prasklaidomas niūrumas.
– Kokia yra kalėdinių dovanų prasmė?
– Dovanos yra neatskiriama Kalėdų dalis, kuri ateina daugiau iš tradicijos. Dažnai laikoma, kad šią tradiciją pradėjo šventasis Mikalojus ir jis laikomas Kalėdų Seneliu.
Kai dovanojame, mes stengiamės atkreipti dėmesį į tai, kas galėtų pradžiuginti mums brangius, mylimus žmones. Taigi svarbiausia – dėmesys kitam ir nuoširdumas.
– Papasakokite apie Kalėdų Senelio prototipą – šv. Mikalojų.
– Ne visi žino, jog už Kalėdų Senelio, dalijančio dovanas, figūros slypi garsus krikščionių šventasis Mikalojus. Yra išlikę labai nedaug patikimų istorinių duomenų apie Mikalojaus gyvenimą, tad dažniausiai tenka remtis tradicijos pasakojimais.
Manoma, kad jis gimė Pataros uostamiestyje, pietvakarinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos teritorijoje, tarp 260–280 metų. Pasak tradicijos, Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų išauklėjo pagal krikščioniškas dorybes bei supažindino jį su Šventuoju Raštu. Jiems anksti mirus, visas turtas atiteko Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį geriems darbams.
Žinomiausias pasakojimas apie šventąjį kalba apie tai, kaip vienas Pataros miesto gyventojas prarado visus savo turtus, ir, neturėdamas ko duoti kraičiui, negalėjo rasti savo trims dukterims vyrų. Neradus jokios išeities, šioms būtų tekę verstis prostitucijos amatu. Žinia apie tai pasiekė ir Mikalojų, kuris naktį jiems pro langą įmetė auksinių pinigų kapšą. Tokiu būdu vyresnioji duktė galėjo ištekėti. Per kitas dvi naktis Mikalojus tokiu pat būdu padėjo kitoms dviem dukterims.
Kalbama ir apie kitus jo padarytus gailestingumo darbus žmonėms, todėl Mikalojus visada išlieka tuo, kuris pagelbsti. Jo dovanos taip pat turi pagalbos prasmę.
XVI–XVII a. šventojo Mikalojaus įvaizdis dėl protestantiškos reformos, kuri buvo nusistačiusi prieš šventųjų garbinimą, įtakos keitėsi, jo kultas patyrė didelį smūgį, bet neišnyko, nes žmonės nenorėjo atsisakyti jiems brangios ir artimos šventojo figūros. Ilgainiui ji buvo sekuliarizuota, o nuo olandiško žodžio „Sinterklaas“, apibūdinančio šventą Mikalojų, atsirado amerikietiškas „Santa Klaus“ personažas, kuris šiuo metu, kaip ir pačios Kalėdų šventės, dažnai yra visiškai komercializuotas. Tačiau mums – krikščionims – šventasis Miros vyskupas Mikalojus, geradarys ir pagalbininkas, savo gyvenimu liudija, jog Dieve ir tikėjime į Dievą slypi kiekvienos dovanos šaknys.
– Kokias vaikystės Kalėdas prisimenate? Ar yra išlikę tradicijų, kurių laikotės iki šiol?
–Augau sovietmečiu ir Kalėdų šventimas nebuvo akcentuojamas. Labiau buvo švenčiami Naujieji metai ir laukdavom Senio Šalčio. Labiausiai iš to laiko įstrigęs buvimas su šeima ir ruošimasis šventėms kartu. Taigi aš pati gilių šventimo tradicijų neturiu.
– Kaip šiuo metu jas švenčiate?
– Šiuo metu Kalėdas švenčiu savo vienuolinėje bendruomenėje. Iš anksto visos kartu susitariame, kokius pasiruošimo darbus atliksime, ir pasiskirstome jais. Kūčių vakarą visos kartu sėdame prie šventinės vakarienės stalo ir taip pat pasikviečiame vienišų žmonių, tokių, kurie šį vakarą praleis vieni. Po to dalyvaujame Bernelių šv. Mišiose.
Šventų Kalėdų rytą dalyvaujame šventosiose Mišiose ir kartu sėdame prie šventinių pusryčių stalo, o po to lankome savo artimuosius. Man brangiausias momentas, kad į Kūčių vakarienę galime pasikviesti vienišų žmonių ir su jais dalytis bendryste ir tuo, ką turime.
– Ko palinkėtume mūsų skaitytojams šios šventės proga?
– Brangiems skaitytojams noriu palinkėti neužsikabinti už prekybos centrų kvietimo „ČIA PRASIDEDA KALĖDOS“, nes ne čia yra tikroji prasmė. Dar kartą pasikartosiu, kad nuostabioji žinia mums yra, jog Dievas, atsiųsdamas savo sūnų, siunčia ir žinią, kad Jis mus myli kiekvieną asmeniškai.
Dovanos yra smagu ir dovanoti gera, bet jos neturėtų būti pirmoje vietoje. Todėl dar noriu palinkėti labiau branginti vienas kitą ir džiaugtis, kad brangus artimasis yra šalia.
Nesuprantu, kodėl Mikalojus negalėjo per vieną naktį visoms trims įmesti po kapšą auksinių pinigų .Gal dieną dirbo , kad naktį jau turėtų ką duoti vienai iš seserų , o gal jei turėjo užtektinai aukso pinigų, buvo nepajėgus visoms trims per vieną naktį duoti . Ir dabar taip yra, pav.: mano kaimynka dieną neturi pinigų , o iš ryto jau turi. Įtariu, Mikalojai naktį jai pamėto. Kodėl neturėdamos kraičio, joms būtų tekę verstis prostitucijos amatu?Gal jos į vienuolyną būtų ėjusios.