Kaimo žmonės jau suklūsta – pradeda pasigirsti vieversių virvėjimas. Vos tik pailgėja diena, aptirpsta sniegas ir ledas, šie mažyčiai paukščiai vieni pirmųjų praneša apie artėjantį pavasarį.
Ne veltui kalendoriuose skelbiama, kad vasario 24-oji – Vyturio diena. Vieversys nuo senų senovės vadinamas pavasario šaukliu, lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu.
Esame žemdirbių kraštas, tad mūsų senolių pavasario švenčių tradicijos nuo žilos senovės buvo susietos su pasiruošimu besiartinantiems žemės darbams.
Muziejininkė Raimonda Ramanauskienė teigia, kad anksčiau žmonės orientavosi ne pagal kalendorių, o pagal tai, kas vyksta gamtoje, stebėjo jos pokyčius. Taigi ir pavasaris žemdirbiui ateidavo ne su kalendoriniu pavasario pavadinimu, bet su pirmuoju vieversio pasirodymu.
„Buvo manoma, kad kuo vieversys ar dar kitaip – vyturys, pasirodys anksčiau ir užgiedos savo pavasarinę giesmę, tuo greičiau sulauksime pavasario. Tai būdavo paprastai vasario pabaigoje, tad taip ir atsirado Vyturio diena“, – pasakojo muziejaus darbuotoja.
Apie šią šventę, jos prasmę ir apie tai, kada laukti sugrįžtančių paukščių, skaitykite šeštadienio „Santarvėje“.
