Rašytoja Petronėlė Orintaitė-Janutienė (1905–1999) Mažeikių gimnazijoje mokytojavo neilgai. Sakytum, tie vieneri mokytojavimo metai Mažeikių gimnazijoje buvo tarsi akimirksnis garsios lietuvių rašytojos ir pedagogės gyvenime. Tačiau Mažeikių gimnazijos prisiminimai, tolesni jos ryšiai su mažeikiškiais mokiniais Mokytojai buvo gana lemtingi, lydėję ją, Antrojo pasaulinio karo audrų nublokštą už Atlanto, visą gyvenimą.
Vienas tokių ryšių, siejusių Mokytoją ir jos ugdytinį, buvo rašytojos Petronėlės Orintaitės ir žurnalisto, redaktoriaus Vytauto Gedgaudo kūrybinė bendrystė. Tai liudija ir rašytojos bei JAV lietuvių tautinės minties laikraščio „Dirva“ redaktoriaus korespondencija.
Petronėlė Orintaitė labai atidžiai sekė lietuvių išeivijos gyvenimą, pati taip pat dalyvavo kultūrinėje veikloje. Tad Vytautui Gedgaudui perėmus „Dirvos“ vairą išsyk pasveikino nuotaikingu laiškeliu: Džiaugiuos, kai kuris nors mano mokinių kultūros ir tautinės visuomenės darbuose vis dar aukštyn žengia. Nors sunkios aplinkybės – laikykis!
Toliau Mokytoja rašo: Noriu ir aš paremti (jei reikalinga kiek?) bent mažu trupinėliu. Ilgų rimtų straipsnių nepajėgčiau, bet šiaip ką truputį šnektelti, įspūdžiais pasidalinti – jei ir ne kas savaitė – gal išeitų…
Toliau trumpai ir aiškiai, romėniškais punktais surikiuoja „receptą“ dėl savo būsimų publicistinių rašinių pateikimo:
I. Jei tik kas kiek nelabai patinka – tuoj nubrauk.
II. Dėk ne pirmam ir ne paskutiniam pusl., o kur nors vidury, ir ne viršuj, o apačion puslapio. Parašą palikti gale.
III. Antraštę tam neva nuolatiniam skyreliui pats parink iš šių: Šis bei tas, Trupmenos, Daigmenos.
IV. Ar gali tikrai išlaikyti tylom pseudonimą? Gal kaip samdytas redaktorius turi draugijai viską atskleisti? Man tas gana svarbu dėl daugelio priežasčių. Stengčiaus nieko pavojinga nepaliesti (arba jei tik kas kiek abejotina – nedėk).
Linkiu sėkmės!
P. Janutienė
Ir taip „Dirvoje“ atsirado rubrika „Šis bei Tas“ su rašytojos slapyvardžiu Skirpstas, pasirašomu kandžioms publicistinėms pastaboms. Iš gausios archyvinės medžiagos matyti, kad redaktorius Vytautas Gedgaudas yra sulaukęs ne vienos kritikos strėlės dėl Skirpsto aštrumo, bet savo autorius visada gynė. Gynė ir saugojo savo Mokytoją.
Savo buvusią mokytoją Mažeikių gimnazijoje „Dirvos“ redaktorius V. Gedgaudas apie 90-uosius, jau praėjusio amžiaus, laiške literatūros tyrinėtojai Marijai Macijauskienei prisiminė: „Ji buvo kukli, nesiekė būti pagarsinta ir, man norint apie jos asmenį ką nors plačiau parašyti, sakydavo, kad ne laikas, reikia palaukti. Aš ją aukštai vertinau kaip principingą asmenybę, ne vien tik kaip buvusią mano mokytoją, ir paskutiniais metais pablogėjus jos sveikatai ir nustojus rašyti „Dirvai“ labai apgailestavau, netekęs tokios principingos bendradarbės.“
Šioje vietoje paskaitykime daugiau nei prieš penkiasdešimt metų (1970 m. rugpjūčio 16 d.) V. Gedgaudo rašytas eilutes Mokytojai.
Mano Miela Mokytoja,
dažnai prisimenu Jus ir labai apgailestauju, kad nieko nebeparašote. Ne aš vienas pasigendu, bet ir daug skaitytojų. Šiais laikais, kai žmonės pasidarė kaip nendrės ir linkčioja į visas puses, labai svarbu, kad kas pastiprintų prieš vėją.
Kaip Jūsų sveikata? Ar jaučiatės geriau? Būčiau labai laimingas, jei galėtumėte atnaujinti kolumną (skiltį – red. past.). Jei ir ne kartą į savaitę, tai nors kartą į dvi savaites ar kartą į mėnesį. Tai labai nudžiugintų skaitytojus ir paremtų laikraščio liniją. Kadangi rašant susidaro ir truputį išlaidų, aš norėčiau už kolumnas mokėti, kad ir simbolinį honorarą, po 5 dol. už vieną.
Tada sunkiu momentu Jūs atėjote pati nekviesta ir man labai padėjote. Šiandien gal ir turiu gavęs keletą bendradarbių, kurie dažniau parašo, bet vis vien esu redakcijoje vienas. Neturėjau atostogų pernai, neturėsiu jų ir šiemet. Nežinau, kaip bus ir kitais metais. Sunku rasti talkininkų. Senieji pavargo ir nebenori prisidėti, kiti turi tarnybas ir dirbti lietuviškame laikrašty „neapsimoka“, o jaunimas visai nesidomi. Pavarto laikraštį, pasižiūri nuotraukas ir viskas.
Vienas po kito miršta senieji skaitytojai, kas mėnesį vis netenkame kelių, o naujų labai mažai atsiranda, ir tai dažniausiai senesnio amžiaus žmonės.
Knygų prekyba irgi pradeda silpnėti. Daugiau 1000 egz. jau nebegalima knygų spausdinti. Nebeišperka. Girdėjau ne vieną sakant, esu pensininkas, knyga man jau per brangi, o pagaliau kam ją paliksiu. Vaikai neskaito ir po mano mirties išmes į šiukšlyną.
Šiaip čia dienos vienodai slenka. Baigiu ruošti vieną numerį, o jau galvoj planuoju kitą. Vis reikia rūpintis, kaip jį padaryti, kur rasti straipsnių. O dar kai suserga vienas rinkėjų, tenka laužyti galvą, kaip išleisti laikraštį, kad laiku būtų surinktas. Taip kiekviena diena pilna rūpesčių. O šalia to dar būna ir visokių nemalonumų, gaunu laiškų, kur vienu ar kitu reikalu kas nepatenkintas. Tai matote, kokios bėdos ir „malonumai“.
Aš labai būčiau laimingas, jei vėl atnaujintumėte savo kolumną. Labai labai prašau.
Jus gerbiąs
Vytautas Gedgaudas
Kiek daug telpa šiame laiške!
Pamatai ir išeivijos redaktoriaus kasdienybės vaizdus, rūpesčius, kuriais nuoširdžiai gali pasidalinti tik su žmogumi, kuris tave supras. Ir tasai žmogus V. Gedgaudui yra Mokytoja iš Mažeikių gimnazijos laikų. Šviesių, gražių jaunų dienų tėviškėje liudininkė.
Mokytojos atsakymas savo mokiniui, nūnai jau redaktoriui, skrieja rugsėjį. Laiško faksmilę perskaitykime patys.
Doc. dr. Jolanta MAŽYLĖ