Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje birželio 5 dieną įvyko poeto Vytauto Mačernio 102-ųjų gimimo metinių minėjimas. Tai Lietuvos poetas, tragiškai žuvęs 1944-aisiais: į galvą pataikė atsitiktinė skeveldra ir atėmė jauno talento gyvybę.
Gražios dienos rytą kartu su gimnaziste Kotryna Drabavičiūte ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja Danute Stancevičiene atvykome į Sedą, kur iš gimnazijos kiemo visi ėjome prie Varduvos upės. Minėjimas prasidėjo prie Mačernio suolo ir buvusios mokyklos. Čia sediškių gimnazistų skaitomos eilės, dainuojami tekstai atskleidė jauno rašytojo požiūrį į gamtą, tėviškę. Taip pat buvo apdovanoti kitų mokyklų gimnazistai, atsiliepę į paskelbtą konkursą, parašę rašinius ar esė, kur išsakė savo požiūrį ir perteikė V. Mačernio kūrybos suvokimą.
Po to 8 ir 10 klasės važiavome į poeto gimtinę Šarnelėje. Pakeliui stabtelėjome Žemaičių Kalvarijoje, autoriaus žūties vietoje, kurią liudija medinis kryžius. Kelias į gimtinę pažymėtas poeto kurtais eilėraščiais – „Vizijomis“. Kiekviena jų – prasme susijusi su tam tikra vieta (buvo septynios vizijos). Viena man įstrigo labiausiai: kaip jis buvo įsitaisęs medyje lizdą, žiūrėjo į gamtą ir taip kūrė eilėraščius. Prie kiekvienos buvo paskaitomi tos vizijos tekstai. Eidami mes grožėjomės gamtos vaizdais, gal ir ne tokiais įspūdingais, kokius matė poetas, rašydamas eilėraščius, bet pajautėme ryšį su gamta. Tolumoje, tarp medžių, matėme ir gimtinę, namus, gaila, kad negalėjome pažiūrėti iš arčiau. Netoli kapo dar aplankėme paskutinę viziją, tada prie amžinosios poilsio vietos uždegėme žvakes ir visi susikibę rankomis sukalbėjome „Tėve mūsų“, „Amžiną atilsį“. Minėjimas baigėsi gimnazijos salėje, kur koncertavo bardas V. Kazlauskas.
Ši išvyka leido įsigilinti į Vytauto Mačernio gyvenimą, jo kūrinius, buvo proga pasigrožėti kalvotomis apylinkėmis.
Kamilė Kavaliauskaitė
Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazija
