Autoriaus analizuojamas laikotarpis – nuo pirmų XVI amžiaus rašytinių lietuvių kalbos šaltinių iki šio meto.
2012 m. pabaigoje Lietuvių kalbos institutas išleido žymaus lietuvių kalbininko viekšniškio Stasio Keinio knygą „Lietuvių terminologijos raida“. Tai antra autoriaus terminologijos darbų knyga.
Mūsų kraštiečio knygą pristato Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja dr. Palmira Zemlevičiūtė.
Tiriama terminologijos raida
Pirma knyga „Dabartinė lietuvių terminologija“ išėjo 2005 m.
Knyga buvo skirta antros XX a. pusės ir XXI a. pradžios lietuvių terminologijos dalykams – teorijos ir praktikos, terminų teikimo ir vartojimo klausimams.
Naujoji knyga yra 1967–2011 m. paskelbtų darbų iš lietuvių terminologijos ir kalbos praeities rinkinys. Juose apžvelgiama ir tiriama terminologijos raida nuo pirmų XVI amžiaus rašytinių lietuvių kalbos šaltinių iki šio meto.
Knygą sudaro trys skyriai. Pirmame skyriuje „Terminologijos raidos bruožai“ pateikiama lietuvių „terminologijos kūrimo, plėtojimo ir darbų apžvalga per raštijos šimtmečius“ (p. 11). Į antrą skyrių „Terminologijos darbininkai ir šaltiniai“ sudėti „darbai apie žymius kalbininkus ir kitų sričių mokslo žmones, pedagogus, kurie, be kitų darbų, yra kūrę, ugdę, plėtoję mūsų terminologiją“ (p. 12).
Trečią skyrių „Iš kalbos ir kultūros praeities“ sudaro bendresni kalbotyros praeities straipsneliai ir svarbių kalbos bei humanitarinės lietuvių kultūros knygų recenzijos.
Norėtųsi kiek plačiau skaitytojui pristatyti keletą knygos straipsnių, kuriuose autorius rašo apie savo kraštiečius viekšniškius ir kitus žemaičius, įrašiusius savo garbius vardus į žemaičių ir lietuvių mokslo ir kultūros istoriją.
Jonas Balvočius
Straipsnis „Nepalaužta kalba“ (p. 93–95) skirtas vienam iš kovotojų už lietuvių kalbos teises, dideliam mokslo populiarintojui, paprastų žmonių švietėjui kunigui kanauninkui Jonui Balvočiui (1842–1915), gimusiam Mažeikių rajono Purvėnų kaime. Jis baigė Žemaičių vyskupystės kunigų seminariją Varniuose ir Dvasinę akademiją Petrapilyje. Visą laiką kunigavo Aukštaičiuose – Kėdainiuose, Vadokliuose, Dusetose, Ėriškiuose, o amžino poilsio atgulė Uliūnų žemėje.
Per visą spaudos draudimo metą (1864–1904) J. Balvočius rūpinosi jos atgavimo reikalais, rašė ir laisvai vertė bei spausdino knygas ir veltui jas dalijo parapijiečiams. Jo parašytos ir išverstos 25 religinio ir pasaulinio turinio knygos (dalis jų sulaukė ne vieno leidimo). Be to, yra paskelbęs pluoštą straipsnių periodinėje spaudoje. Savo darbus pasirašinėjo J. Geručio slapyvardžiu.
Štai kaip pagal prancūzų astronomo Kamilio Flamarijono (Camille Flammarion, 1842–1925) darbą parašytos populiarinamosios astronomijos knygelės „Sodiečių dangus“ (Kaunas, 1909, 80 p.) kalbą apibūdina straipsnio autorius St. Keinys: „Gyva, aiški, sklandi ir net dabarties akimis gana pavyzdinga bendrinė kalba, grakštus stilius, darnus žemaičių ir rytiečių žodžių bei lyčių sambūvis […]“ (p. 94). Sudėtingi astronomijos dalykai J. Balvočiaus papasakoti įtaigiai, paprastais žodžiais.
Dažnas skolinys turi taiklų lietuvišką atitikmenį, pvz.: gaivalas – elementas, oras – atmosfera, prietaisas – instrumentas, takas – orbita, teleskopas – toližiūris, stiklas ir kt. Kartais skolintas žodis nė nepaminėtas – teikiamas tik lietuviškas, pvz.: laipsnininkas „termometras“, mėnuo „planetos palydovas“, vasaros saulėgrąža, žiemos saulėgrąža ir kt.
Anot straipsnio autoriaus, ne tik ši, bet ir kitos J. Balvočiaus knygelės yra sklidinos gyvosios kalbos, lietuviškumo dvasios ir yra svarbus dabartinės lietuvių terminologijos šaltinis.
Mykolas ir Vaclovas Biržiškos
Kitame knygos straipsnyje „Du viekšniškiai akademikai“ (p. 426–427) rašoma apie du žymius lietuvių visuomenės ir mokslo veikėjus, 1941 m. įsteigtos Lietuvos TSR mokslų akademijos pirmuosius lietuvių akademikus viekšniškius brolius – literatūros istoriką Mykolą Biržišką (1882–1962) ir bibliografą, teisininką Vaclovą Biržišką (1884–1956). Artinantis frontui iš Rytų, jie pasitraukė į Vakarus, vėliau įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten ir palaidoti.
Dėl politinių priežasčių 1946 m. sausio 18 d., pažeidžiant Lietuvos TSR mokslų akademijos statutą, jie buvo pašalinti iš akademijos tikrųjų narių. Abiem nusipelniusiems Lietuvos mokslininkams šis vardas sugrąžintas 1988 m. spalio 10 d. Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumo nutarimu.
Nors ir buvo stengiamasi Biržiškų pavardę ištrinti iš Viekšnių krašto žmonių atminties, tačiau, straipsnio autoriaus žodžiais tariant, viekšniškiai Biržiškų niekuomet nebuvo užmiršę – senuosiuose kapuose ilsisi profesorių tėvai (tėvas Antanas buvo plačiose apylinkėse žinomas gydytojas), prieš karą ir kurį laiką po karo šalia bažnyčios esanti gatvė buvo vadinama Biržiškų gatve, vėliau tokios gatvės mieste nebeliko, bet nuo 1989 metų Viekšniuose vėl yra Biržiškų gatvė, Vytauto gatvėje viekšniškių sveikatos reikalams tebenaudojamas sūnaus Mykolo pastatydintas tėvo atminimui buvusios Biržiškos ligoninės pastatas, Biržiškų gatvėje, prie Vytauto Didžiojo paminklo, tebestovi Biržiškų namas (p. 427).
Kalikstas Kasakauskis
Nevalia nepaminėti ir kitų garbių, savo kraštui, jo kalbai ir kultūrai atsidavusių žemaičių. Apie iš Šilalės rajono kilusį, ilgametį Akmenės kleboną, kalbininką, vertėją Kalikstą Kasakauskį (apie 1792–1866) ir jo darbus rašoma straipsnyje „Gramatikos autorius“ (p. 284–286). K. Kasakauskis yra parašęs ir išvertęs blaivybės ir tikybos knygelių ir knygų, tačiau svarbiausias jo veikalas – 1832 m. Vilniuje išleista lenkiškai parašyta lietuvių kalbos gramatika „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“, kuri „priklauso prie pirmųjų Lietuvoje išleistų tokio pobūdžio knygų“ (p. 285) ir yra įėjusi ne tik į mūsų kalbos, jos gramatikos, bet ir į terminologijos istoriją, nes šalia lenkiškų gramatikos terminų pridėti ir lietuviški.
Simonas Daukantas
Iš Kalvių (Skuodo r.) kilusiam didžiajam žemaičiui rašytojui, švietėjui, bendros visiems žemaičiams ir lietuviams kalbos šalininkui ir kūrėjui, pirmajam Lietuvos istoriją lietuviškai rašiusiam istorikui Simonui Daukantui (1793–1864) skirtas straipsnis „Žodžiai kaip varpai“ (p. 280–283), kuriame rašoma apie vieną iš daugelio S. Daukanto veiklos barų – žodyno rašymo darbą ir stambiausią jo lenkų–lietuvių kalbų žodyną, tiksliau, pirmą jo tomą, apimantį raides A–M, išleistą 1993 m.
Šis straipsnis paskelbtas tais pačiais metais. Reikia pridurti, kad 1995 m. pasirodė antras (N–P raidės), o 1996 m. – trečias (R–Ž raidės) žodyno tomas.
S. Daukantas yra rašęs lenkų–lietuvių ir lietuvių–lotynų kalbų žodynus, tačiau paskelbtas tebuvo tik Š. F. Lomono mokinių skaitiniams skirtos knygos „Epitome historiae sacrae“ („Trumpa šventoji istorija“, 1838 m.) gale įdėtas lotynų–lietuvių kalbų žodynėlis, o kiti žodynai liko rankraščiuose.
S. Daukanto lenkų–lietuvių kalbų žodynas yra „vertingas XIX a. vidurio lietuviškų ir žemaitiškų žodžių rinkinys“ (p. 281). Didžiausias jo lobis – didelė žodžių dalis paimta iš gyvosios kalbos. Žodyno sudarytojas lietuvino svetimus žodžius, šitaip siekdamas „apšvarinti branginamą tėvų ir protėvių kalbą“ (p. 282).
Žemaičių aukso amžius
Negalima nepaminėti straipsnio apie Lenkimų parapijoje, Večių kaime, gimusį kunigą, vienuolį Jurgį Ambraziejų Pabrėžą (1771–1849), garsų pamokslininką, botanikos, medicinos, geografijos darbų ir pirmųjų lietuviškų terminų žodynų autorių.
Be to, knygoje skaitytojas ras straipsnį apie pirmąjį Lietuvių kalbos instituto direktorių kalbininką salantiškį Antaną Salį (1902–1972), keletą straipsnių apie pačių pietinių žemaičių (Gaurės valsčiaus) sūnų Joną Kruopą (1908–1975), kelis dešimtmečius vadovavusį lietuvių terminologijos plėtojimo darbams. Taip pat minėtinas straipsnis apie Chackelio Lemcheno (1904–2001), kilusio iš Papilės, terminologijos veiklą.
Štai tokių vyrų ąžuolų – grožinės literatūros kūrėjų, pirmųjų lietuviškų mokslo ir mokslo populiarinamųjų veikalų rašytojų, gramatikų ir žodynų autorių, atsidėjusių ir ištikimų paprastų žmonių švietėjų – Žemaičiuose gyventa ir darbuotasi. Taigi pagrįstai praeito šimtmečio pirmąją pusę ir vidurį galima vadinti žemaičių aukso amžiumi lietuvių kultūros istorijoje.
Baigti norėčiau šiam rašiniui pritaikytais knygos autoriaus žodžiais, kad mūsų mokslo ir terminologijos darbuotojus „vienijo begalinė gimtosios žemės ir kalbos meilė, ne tik siekimas tą kalbą kuo plačiau vartoti, bet ir atsidėjimas ją puoselėti, ugdyti, plėtoti, didinti jos vaidmenį, pagaliau išsaugoti joje išreikštą sentėvių dvasią.
O, kaip neretai tos dvasios, tokio atsidėjimo ir nesavanaudiškos tarnystės trūksta mums, kaip nendrėms linkstantiems pagal kiekvieną vėją ar tik vėjelį ir besiblaškantiems siaučiančių globalizacijos vėtrų pagairėje!“ (p. 95).
