Žemaičių gramatikos patarimai

KAI KURIE MORFOLOGIJOS DALYKAI

Atkreipsime dėmesį į vieną kitą ryškesnę žemaičių morfologijos ypatybę, nepraleistiną rašant žemaitiškai.
Žemaičių tarmėje ryškiai apnykusios yra daiktavardžio ketvirtoji ir penktoji linksniuotės. Dauguma jų turi pirmosios linksniuotės galūnes, pvz.: sūnaa – sūnūs, torga – turgūs, peita – pietūs, sūnams – sūnums, torgams – turgums, peitams – pietums, sūnaas – sūnumis, so sūno – su sūnumi. Penktoji linksniuotė beveik ištisai perėjusi į trečiąją, pvz.: seserėis – sesers, šonėis – šuns, šonėi – šuniui.
Turi pakitimų ir būdvardis. Beveik visiškai išnykusi bevardė giminė ir pakeičiama prieveiksmiais, pvz.: kaap gražee – gražiai, kaip gražu. Jau tomsi – jau tamsu. Antrosios linksniuotės būdvardžių (galūnė us) išlikęs tik vienaskaitos vardininkas, pvz.: lygos – lygus, gražos – gražus, visi kiti linksniai perėję į pirmąją linksniuotę. Todėl ir rašyti reikėtų lygė, o ne lygaus, gražė – gražūs, žalė – žalią.
Dauguma žemaičių vietoj įvardžių jis, ji vartoja uns, ons, ans. Tokia šaknis yra išlaikoma visuose linksniuose, pvz.: anuo – jo, anam – jam, anei – jie. Pažymėtina, jog žemaičių tarmėje visai išnykusi antroji veiksmažodžių asmenuotė, kuri perėjusi į pirmąją, pvz.:
Vienaskaita
1. tėko, mylo, siedo, vežo
2. tiki, myli, siedi, veži
3. tėk, myl, sied, vež.
Daugiskaita
1. tėkam, mylam, siedam, vežam
2. tėkat, mylat, siedat, vežat
3. tėk, myl, sied, vež.
Vietoj įprastinio bendrinės kalbos būtojo dažninio laiko vartojama savotiška konstrukcija: pagalbinis veiksmažodis liūb, liuob, liob su bendratimi arba būsimuoju laiku, pvz.: liūb dėrbtė – dirbdavo, liūb gers – gerdavo, liūb šuoktė, liūb dainioutė, liūb i Skouda nuvažioutė – šokdavo, dainuodavo, į Skuodą nuvažiuodavo.
Žemaičiai palyginti labai gerai yra išlaikę dviskaitą, pvz.: vedvė keikau – mudvi keikiame, jodvė keikatau – judvi keikiate, do roblio – du rublius, do vyro – du vyrai, vedo abodo esau tėn bovosio – mudu abudu esame ten buvę.
Minėtinos kai kurios savaip vartojamos ir mėgstamos priesagos: -alis, -ė (tai ne mažybinė priesaga, o reiškia daikto ar asmens tam tikrą didinimą, stiprinimą, pvz.: kalnalis – kalnas, krūmalis – krūmas, truobalė – troba, Jocalė – Jucytė, Botkalė – Butkutė), -uitis (dažniausiai ja reiškiamos paauglių, vaikų pavardės, pvz.: Kaminskuitis – Kaminskas, Girdenuitis – Girdenis), –atė (reiškiamos mergautinės pavardės, pvz. Medeikatė – Medeikytė, Songailatė – Songailaitė).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto