Praėjusį penktadienį Plungės viešoji biblioteka plungiškius pakvietė į paskaitą „Užmiršta (?) Žemaitija“. Lektorius – daugeliui mūsų puikiai žinomas iš Plungės kilęs, bet Telšiuose šaknis įleidęs architektas, Lietuvos dailės akademijos profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Žebrauskas. Žmogus, iš kurio vizijų gimę sprendiniai kardinaliai pakeitė ne tik Telšių, bet ir Plungės viešąsias erdves. Žmogus, kurio iniciatyva atkurtas istorinis Žemaitijos herbas ir vėliava, sukurtas Žemaitijos žemėlapis, Varniuose įkurtas Žemaičių vyskupystės muziejus ir atlikta daug kitų svarių darbų. Ši paskaita – su intriga: profesorius žadėjo pažerti tokių faktų apie Žemaitijos istoriją, kokių nė viename istorijos vadovėlyje su žiburiu nerasi. Ir pažėrė.
Ne tik etnografinis regionas
„Tikrai džiaugiasi širdis, kad tiek daug žmonių panoro išgirsti apie Žemaitiją. Atrodo, esame žemaičiai, tad ko dar galėtume nežinoti apie savo kraštą? Juk mokam savo tėvų kalbą, žinom Plungę, Telšius, Palangą, šį tą esam paskaitę vadovėliuose, bet… Ar iš tikrųjų žinome tai, ką turėtume žinoti, ar pažįstame savo žemę ir išmanome jos istoriją? Turime pripažinti: gėda, kad iki šiol neturime tikro fundamentalaus Žemaitijos istorijos veikalo. O jis labai reikalingas“, – paskaitą pradėjo A. Žebrauskas.
Ir A. Žebrauskas, ir jam neretai oponuojantis profesorius Alfredas Bumblauskas vienu klausimu sutaria: Žemaitija yra daugiau nei etnografinis regionas. O kas tas „daugiau“? Daugiau reiškia, kad Žemaitija – tai istorinė Europos žemė. Tokia, kokia yra Bavarija, Škotija ar Velsas. „Europoje įprasta gerbti savo šaknis, savo istoriją, nes nuo to viskas prasideda. Mes nuo 1918 metų pradėjome kurti kažką keisto: tuomet valdžioje buvę Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras vystė tokią politiką – jokių čia žemaičių, yra tik lietuviai, – intrigavo A. Žebrauskas. – Mano tikslas šiandien – papasakoti, kodėl Žemaitija yra daugiau negu etnografinis regionas, pateikti istorinių duomenų ir medžiagos, kurios nėra vadovėliuose, kurios niekas neeksponuoja. O kai žmonės išgirsta, labai nustemba.“
Profesorius akcentavo, jog jau 30 metų dedamos pastangos, kad žemaičių kalba taptų regionine arba istorine kalba ir kad būtų išsaugotas žemaičių identitetas. Tuo tikslu aplankyti visi prezidentai, visi premjerai, skaityta daugybė paskaitų Seime, rengta daug konferencijų, bet… „Gaila, kad etnosas, šaknys niekam nerūpi. Nors kalbama apie gerovės valstybę, tačiau niekam neįdomu, kad gerovės valstybėje svarbūs ne tik ekonominiai dalykai, bet ir tai, kad žmogus gerai jaustųsi, kad turėtų galimybę save išreikšti. Tad pradėti reikėtų nuo savasties, nuo pamatų, taip, kaip yra Europoje. Mano siūlymas – kurti išsaugant, o mes kuriame naikindami“, – kalbėjo lektorius.
Žemaičiai – dovana už karūną
Rodydamas kartografijos eksponatą – pirmąjį žemėlapį, kuriame pavaizduota Lietuva, A. Žebrauskas akcentavo, jog jame lotyniškai parašyta: Samogitia, o tai reiškia – Žemaitija. „Nuo pirmo žemėlapio Žemaitija egzistuoja kartografijoje ir ji egzistuos visą laiką iki pat 1918 metų. Paskui ji… dingo“, – sakė profesorius.
Savo pasakojimą pradėjęs nuo kunigaikščio Mindaugo laikų, A. Žebrauskas paminėjo, kad pats Mindauginių nešvenčia. Anot jo, nėra labiau netinkamos dienos švęsti Valstybės dieną kaip Mindaugo karūnavimo diena. Nes už tą karūną Mindaugas Livonijai dovanojo Žemaitiją, kuri jam, beje, nepriklausė. Ir tai buvo maždaug pusės dabartinės Lietuvos dydžio teritorija. „Suprantama: norime karaliaus statuso, norime būti dideli… Suprasčiau, jei tai būtų karūnos šventė, bet tik ne Valstybės diena, kuri iš tikrųjų turėtų mus vienyti, tačiau mes, žemaičiai, tądien buvom padovanoti, tad šventei data tikrai nėra tinkama. Ir tai sakau ne tik čia, Plungėje, šia tema visur ir visada esu drąsus“, – tikino lektorius.
Taigi 1253 metais Mindaugas už karūną dovanoja jam nepriklausančią Žemaitiją (apskritai Žemaitija buvo dovanojama net 7 kartus!). „Įsivaizduokime tuos laikus. Livonija užmezga draugiškus santykius su Mindaugu, pasirašo taikos sutartį, kurios Mindaugas griežtai laikosi. Atvažiuoja čia didysis magistras Andrius fon Štirlandas, pas Mindaugą švenčia, pasakoja jam, kas yra Europa, kas yra karalius. Taigi Livonijos ordino atstovai Lietuvos kunigaikštį įtikina pasikrikštyti ir tapti karaliumi. O už tai Livonijos ordinas gauna taip trokštamą dovaną – Žemaitiją. Tiesiai iš Mindaugo rankų, – įžvalgomis dalijosi A. Žebrauskas. – Žinoma, šis diplomatinis įvykis buvo aiškiai „suformatuotas“, viskas vyko to meto teisės pagrindais.“
Pasak profesoriaus, nuo 1253 m. Žemaitija niekada juridiškai nepriklausė Lietuvai. Vyko bendri mūšiai, Lietuva ir Žemaitija pabendraudavo, bet juridiškai žemaičių teritorija nebuvo Lietuvos. Lektorius pažymėjo, kad Žemaitija Livonijai padovanota ne viena, o net dviem sutartimis. „Pirmoji sutartis sudaryta 1253 metais, kai Mindaugas gavo karūną. Ir įsivaizduokit: jo, kaip karaliaus, pirmasis pasirašytas dokumentas buvo Žemaitijos dovanojimo aktas! O teritorija – iki Dubysos“, – įdomiais faktais dalijosi A. Žebrauskas.
Žemaičių žemių konfederacija
Mindaugas savo valstybę kūrė nukariavimais. O ką darė žemaičiai? Jie kūrė savo konfederaciją. Livonija – nukariauta, Prūsija – nukariauta, Lietuva Žemaitijai neįdomi. „Beje, Mindaugas dukart ėjo nukariauti Žemaitijos ir abu kartus gavo. Paskutinį kartą net pats sužeistas grįžo. Tad tą Žemaitiją, kurios jam nepavyko paimti, jis už karūną be gailesčio atidavė. Nes jos jis vis tiek nevaldė“, – akcentavo lektorius. Jo teigimu, tuo metu Žemaitija iš visų pusių apsupta: iš dviejų pusių – ordino, iš rytų – Mindaugo Lietuvos. Žemaitija liko viena ir tada, po dovanojimo, prasidėjo vienišoji žemaičių kova, kuri tęsėsi… 200 metų.
„Europos istorijoje turime Šimtametį karą, Trisdešimties metų karą, o Žemaitija 200 metų vien savo syvais sugebėjo kariauti! Ir dar kaip kalėsi! Vokiečių istorikas Urbanas rašė, kad žemaičiai – tai ypatinga Europos tauta, kuri skiriasi nuo kitų didele sąžinės ir garbės verte, laikosi žodžio. Po dovanojimo žemaičiai matė: bus blogai, nes likę vieni, valstybės neturi, tik atskiros gentys. Tad iškilo egzistencinė grėsmė, kurios akivaizdoje jie sugebėjo susivienyti vienam tikslui – gynybai. Ir tai yra unikaliausias dalykas, kokio nesukūrė nei latviai, nei estai, nei prūsai. 1255 metais įsteigta Žemaičių žemių konfederacija. O 1260 metais išrenkamas vienas kariuomenės vadas – Algminas – visos Žemaitijos, o ne vienos genties kariuomenės“, – su pasididžiavimu pasakojo A. Žebrauskas.
Durbės mūšis
Anot A. Žebrausko, 1260 metais vykęs Durbės mūšis – ne šiaip sau mūšis. Tai istorinis mūšis ir pati svarbiausia pergalė Lietuvai, tai istorinis faktas, lėmęs Lietuvos, Prūsijos, Estijos, Latvijos, Žemaitijos ir dalies Lenkijos likimą.
„Žinome, jog žemaičiai jį laimėjo, o kas būtų buvę, jei būtume jį prapylę?“ – klausimą uždavė lektorius. Ir pats atsakė: „Monstras – dvi ordino teritorijos – į kurių tarpą buvo įsiskverbusi Žemaitija, būtų susiliejusios į vieną. Ją būtų maitinusi visa Europa: būtų plaukę pinigai, kariuomenė, riteriai, amatininkai, technologijos. O kaip tokiam monstrui būtų pasipriešinusi Lietuva? Būtent šis klausimas sprendėsi Durbės mūšyje.“
Kalbėdamas apie Durbę, profesorius prisiminė ir kitą žemaičių šlovės momentą – 1236 metais vykusį Saulės mūšį, kuriame vien Žemaitijos kariuomenės jėgomis suplakamas Livonijos ordinas. Būtent po jo Livonijos ordinas susijungė su Kryžiuočių ordinu, o 1260-aisiais prasidėjo Durbės mūšis.
Ordinas Klaipėdoje, kuri priklausė Livonijai, surenka milžinišką kariuomenę: renkami viršutinės Livonijos, Prūsijos, Švedijos kariai, dar – danų kariuomenė iš Talino. Žemaičiai, žinoma, turi žvalgybą ir, nujausdami, kad artėja kažkas rimta, irgi telkia kariuomenę, kuriai vadovauja Algminas. „Įsivaizduokite: pailsėjusi vokiečių kariuomenė žengia triuškinti žemaičių kariuomenės. Degino visas gyvenvietes, medines pilis ir tikėjosi, kad pamažu artėja link Algmino. O jis sugalvojo štai ką: apeina į priekį judančią kariuomenę, nužygiuoja iki Kuršo, kur dabar Durbės miestelis, ir ten užpuola kryžiuočių pilis. Užima jas lengvai, nes visi išsiųsti į karą prieš žemaičius. Taigi, užuot sumušę žemaičius, vokiečiai patys nuo jų gauna. Tada ordino kariuomenė pasidalija į dvi grupes ir eina pasitikti Algmino, kuris pasirenka puikią vietą – pelkėtą teritoriją prie Durbės ežero, kur su pailsėjusia kariuomene laukia kryžiuočių, o jiems atėjus juos sukala. Taip, kad iš dešimties priešų namo pareina tik vienas. Fantastiška Durbės mūšio pergalė!“ – džiugiai pasakojo profesorius.
Anot A. Žebrausko, visi žinome Žalgirio mūšį, kuriame buvo sutelkta visa Lietuvos kariuomenė, Lenkijos, totorių pulkai, čekų riterių samdyta kariuomenė, kitoje pusėje – kryžiuočių pulkai. Šis mūšis, kuriame jau turėta patrankų, vyko 1410 metais ir per jį buvo nukauta 200 riterių. Tai buvo labai daug. O štai per Durbės mūšį – 150 riterių. Ir tai – fantastiškas skaičius, įvertinant tai, kad viskas vyko prieš 150 metų, su kitokia ginkluote ir su gerokai mažesnėmis pajėgomis.
Po Durbės mūšio
„Įsivaizduokit, kokia tai buvo pergalė! Ordino kariuomenė sutriuškinta, o iškart po to – Herkaus Manto sukilimas. Beje, Mindaugas į pagalbą Herkui Mantui neatsiuntė nė vieno savo kareivio, žemaičiai padėti nebegalėjo – daug galvų mūšyje buvo paguldę.
Po Durbės žemaičiai tapo visų baltų vienytojais. Sukilo Kuršas, Žiemgala, Saremo salos, prasidėjo išsivadavimo judėjimas. O patiems žemaičiams pavyksta užimti pietinį Kuršą – Palangą ir Šventąją, taigi šios teritorijos mūsų rankose – nuo 1260 metų. Žemaičiai ne tik nugali ordiną, bet ir nueina iki jūros. Ir kelio sausuma ordinui nebelieka. Be to, latviai ir estai turėtų mums ačiū sakyti, nes tik žemaičių dėka jie išvengė dar didesnės ordino invazijos ir visiško nutautinimo.
Kuršiško kraujo mes gal ir turime, bet nuo pat 1260-ųjų ta teritorija – žemaičių. Ir tai – Žemaitija. Ten kūrėsi įdomus etnosas – šiaurės žemaičiai – kieti, drąsūs, su kuršišku užtaisu“, – pergalės Durbėje pasekmes reziumavo lektorius.
(Bus daugiau)
Lina LIŪNIENĖ
