Mokytoja Raimonda Česnauskienė scenoje drauge su pradinukais. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Mažeikių „Žiburėlio“ pradinė mokykla, pasirinkusi etnokultūrinio ugdymo kryptį, organizuoja daug įvairių veiklų, kurios padeda susipažinti su liaudies papročiais, pramogomis, šokiais, tarme.
Šios mokyklos mokytoja, folkloro ansamblio „Alksna“ narė Raimonda Česnauskienė – viena iš etnokultūrai skirtų renginių – „Pupų pėdelis“, „Šonke tronke“ – iniciatorių ir organizatorių.
Į tradiciniu tapusį susiėjimą „Šonke tronke“ jau ketvirtus metus yra kviečiami visi mažeikiškiai, kurie neabejingi žemaitiškai kultūrai.
Nešoka, nes nemoka
„Žiburėlio“ pradinė mokykla yra pasirinkusi etnokultūrinio ugdymo kryptį ir jau ne vienus metus įgyvendina įvairias veiklas, mokydama vaikus žemaičių tarmės, lietuvių liaudies šokių, supažindindama su liaudies papročiais. Etnokultūros entuziastai organizuoja renginius, į kuriuos kviečia ne tik savo, bet ir kitų mokyklų bendruomenes.
„Žiburėlio“ pradinės mokyklos mokytoja R. Česnauskienės bei jos vienminčių iniciatyva ir pastangomis ne pirmus metus vyksta tokie renginiai kaip „Pupų pėdelis“, „Šonke tronke“.
Pedagogė, pasakodama apie artėjantį „Šonke tronke“ susiėjimą, pastebėjo: suaugusieji, atėję į renginį, vis dar dažnai lieka pasyvūs, jie nori būti žiūrovai, o ne dalyviai.
Iš tolo žiūrėdami, kaip šoka vaikai, patys pakviesti šokti jie neretai „susinepatogina“ ir į kvietimą pašokti atsako neigiamai. Ir taip yra ne dėl tingėjimo, o dėl nemokėjimo.
Vyks „Šonke tronke“
„Santarvės“ pašnekovė prisiminė: jau po pirmųjų mokyklos bandymų surengti etnokultūrinius renginius pedagogai savo adresu iš mokinių artimųjų išgirsdavo tokių pamąstymų, kad vaikai šoka tik su savo partneriais, lyg kokiame būrelyje ar ansamblyje. Tai organizatoriams buvo signalas, kad į renginius atėję suaugusieji mielai galėtų tapti jų dalyviais.
Laikui bėgant, vis daugiau „Žiburėlio“ pradinukų išmoko tradicinius šokius, kartu su jais šokių pramoko ir mokinukų tėvai. Atėjo laikas, kai mokyklos bendruomenė pamatė: šokėjų daugėja ir nedidelėje pradinės mokyklos salėje darosi per ankšta.
„Bendrai sudėjus, jau yra dešimti metai, kai mes šitaip bruzdame. Ir ketveri metai, kai, kaip sakoma, išaugome iš savo kelnyčių ir su renginiu „Šonke tronke“ išėjome į Kultūros centro pramogų salę“, – pasakojo R. Česnauskienė.
Mokytoja skaičiuoja, kad įprastai ant šokių salės parketo pasilinksminti ir drauge patrepsėti susirenka per 200 šokėjų.
Šokių nauda neabejoja
R. Česnauskienė įsitikinusi: liaudies šokiai žmogui yra naudingi keliomis prasmėmis – ir fizine, ir pažintine, ir emocine.
Dažnas žmogus pripažįsta: gerai pašokus, gera ir savijauta. Be to, jie tinka įvairaus amžiaus žmonėms.
„Šokis yra ir bendravimas. Mūsų mokiniai išmoko, kaip galima nueiti ir pakviesti šokti kitą žmogų. Jie išmoko bendravimo kultūros. Jie žino, kad gali atsitikti ir taip, kad, pavyzdžiui, mergaitė pakviesta šokti ne visada sutiks. Jie žino, kad galioja etiketas, kad negalima bartis su atsisakiusiu šokti žmogumi“, – liaudies šokius kaip bendravimo formą apibūdino pašnekovė.
Mokytoja akcentavo, kad šokiai jungia visus, tačiau norint, pasitelkiant juos, sukurti bendrystę, svarbu, kad į siautulį leistųsi visi, kad nebūtų žiūrovų.
„Liaudies šokyje jokių baimių nėra ir būti negali – juk niekas šokančiųjų nekontroliuoja, niekas nesistebi, nevertina. Svarbiausia žinoti judesius ir nepamiršti bendrauti – linktelti, nusišypsoti kitam, gražiai pakviesti šokti“, – kalbėjo pašnekovė.
Susipažįsta su įvairių tautų ritmais
R. Česnauskienė pasakojo, kad jos atstovaujamoje ugdymo įstaigoje kiekviena pradinukų klasė išmoksta 13 šokių.
Pirmokai, kadangi choreografijos, žingsnelių moka mažiau, į pažintį su šokių pasauliu leidžiasi nuo paprastesnių šokių, o paskui, augant mokinukams, auga ir šokių repertuaras.
„Žiburėlio“ pradinės mokyklos bendruomenės etnokultūriniai renginiai užaugo ir jau kurį laiką organizuojami didesnėje erdvėje. Nuotr. iš redakcijos archyvo
„Grandsviras“, „Malūnėlis“, „Kačiarga“, „Grėčenikė“, „Kiškelis“ – visų tų ir dar daugiau nesudėtingų šokių išmoksta „Žiburėlio“ pradinę mokyklą lankantys vaikai.
Etnokultūros užsiėmimus mokiniams vedanti pedagogė sako, kad jų metu mokinius bando supažindinti mokinius ir su sakartvelų, airių, afrikiečių ir kitų tautų atstovų etnine kultūra, muzikos ritmais, šokiais.
„Tai yra įdomu. Pažindami kitų pasaulio tautų šokius, vaikai palankiau ima vertinti ir tai, kas sava, lietuviška. Nors būna, kad vaikai sako: čia senukų šokiai. Bet dirbame, bandome keisti tą tokį požiūrį“, – paaiškino R. Česnauskienė.
„Kaimiškų genų“ gėdytis nereikia
O keisti lietuvių – nebūtinai vaikų, bet ir suaugusiųjų požiūrį į savąją etninę kultūrą nėra lengva.
Trisdešimt metų mokytojaujanti pašnekovė ne kartą pastebėjo, kad dažnas suaugęs lietuvis gėdijasi to, kas lietuviška, yra įsitikinę, kad etninė kultūra – nepažangi, nemoderni, o per laiką tokį įsitikinimą, požiūrį perduoda ir jaunimui.
„Visi mes turime tuos kaimiškus genus. Kalbu gerąja prasme. Ir liūdna, kad kartais to kaimiškumo gėdijamės“, – mintimis pasidalijo pedagogė.
Vis dėlto, tikrai ne viskas prarasta. Vis daugiau pasaulio piliečių kasdien atsigręžia į ekologiją, bando pajausti darną su juos supančia aplinka, vis labiau domisi etnine kultūra. Tokių žmonių daugėja ir mūsų šalyje, ir rajone.
Pavyzdžiui, R. Česnauskienė pastebi, kad šiandieniniai jauni mokinių tėveliai vis palankiau žiūri į tai, kad mokykloje vaikai turi galimybę pasimokyti žemaičių tarmės.
Kaip gerą pavyzdį, įrodantį, kad liaudies kultūra gali būti įdomi ne tik suaugusiems, bet ir jauniems žmonėms, pašnekovė pateikė ir Pasvalio rajone esantį Valakėlių kaimą. Jis garsėja ten rengiamais „Naktišokiais“.
Kviečia į būsimąjį renginį
Pedagogė R. Česnauskienė, norinti ir daugiau mažeikiškių užkrėsti etnine kultūra, liaudies šokiais, kviečia žmones kovo 13 d. 10 val. atvykti į Mažeikių kultūros centro pramogų salę, į renginį „Šonke tronke“, ir įsilieti į šokėjų gretas.
Laukiami ir maži, ir suaugę Mažeikių krašto gyventojai, mėgstantys patrepsėti liaudies šokių ritmais, pasiklausyti žemaičių tarme pasakojamų nutikimų.
Renginyje dalyvauti pakviestos Mažeikių miesto bei rajono mokyklų pradinių mokinių klasės. Dalyvauti ar ne, sprendžia mokytojai.
Renginio scenarijus sudėliotas taip, kad bus šokama po 2–3 šokius, o pertraukas tarp šokių užpildys pasakoriai. Kadangi šiemet minimi Tautodailės metai, pasakoriai bus pasiruošę papasakoti įdomias, šmaikščias, paslaptingas istorijas, vienaip ar kitaip susijusias su liaudies amatais.
Loreta BUTKUTĖ
