Židikiškių ekspedicijos dalyviai 2016-aisiais metais. Gintauto ALEKNOS nuotr.
Liepos viduryje grupė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokinių ir mokytojų tvarkys lietuvių tremtinių kapus Sibire. Tai jau ketvirtoji tokio pobūdžio židikiškių ekspedicija.
Grįžę iš Sibiro patirtimi jie dalysis su bendramoksliais, o ekspedicijos metu užfiksuoti faktai ir įvykiai bus surašyti į kelionės metraštį.
Būsimos ekspedicijos dalyviai įsitikinę: geriausia istorijos mokytis gyvai – matant, prisiliečiant, pajaučiant, veikiant.
Organizuojama atsakingai
Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorė Rima Širvinskienė „Santarvei“ sakė, kad tokiose ekspedicijose gimnazistai dalyvavo tris vasaras, jau aštuoni moksleiviai vaikščiojo ir važiavo lietuvių tremties keliais.
Šiais metais į ekspediciją planuoja vykti trys gimnazijos mokiniai ir du mokytojai.
Ekspedicijoms vadovauja puikiai tremties vietas išstudijavęs mažeikiškis Gintautas Alekna.
Kelionės vadovas dar prieš ekspediciją supažindina su viskuo, kas numatyta kelionės metu. Vykstančius židikiškius į Sibirą globoja ne tik jis, bet ir „Lemties“ bendrijos narė Gražina Žukauskienė, turinti didelės patirties tiek organizuojant, tiek vykdant panašias veiklas.
G. Žukauskienė jau yra dalyvusi 25 ekspedicijose.
Reikalinga ištvermė ir ryžtas
Gimnazijos direktorės teigimu, tiek mokiniai, tiek mokytojai į ekspedicijas važiuoja noriai. Jie labai kruopščiai ruošiasi, nes tokios kelionės, vaikščiojimas po taigą reikalauja pasirengimo, ištvermės, fizinės jėgos ir kantrybės.
„Keliaujantieji nemažą naštą neša ant pečių ir nueina daug kilometrų. Paprastai ekspedicijų dalyviai ant pečių neša apie trisdešimt kilogramų sveriančias kuprines, o tai tikrai ne kiekvienam „įkandama“, – „Santarvei“ pasakojo direktorė. – Vėliau, kai jie grįžta, kai pasikalbi su jais, supranti ir pamatai, kokie jie pasikeitę. Suauga, sutvirtėja per kelias savaites. Manau, tokios kelionės yra didelė paskata mūsų jaunimo pilietiškumui, patriotiškumui ugdytis“.
Panašiai kalbėjo ir viena iš ekspedicijos iniciatorių – Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Laima Bartkuvienė.
Pasak jos, gimnazijos bendruomenė vadovaujasi nuostata, jog giliai ir tikroviškai suvokti istoriją galima tik pačiam gyvai prie jos prisilietus.
Kur ištremti kraštiečiai
R. Širvinskienė pasakojo: norą važiuoti į ekspedicijas išreiškia patys vaikai. Dažniausiai tai vyksta po susitikimų su G. Alekna.
Analizuojant mažeikiškio pateiktą archyvinę medžiagą per „gyvąsias“ istorijos pamokas, susidomėta Krasnojarsko srityje Tiuchteto rajone esančiais ir buvusiais kaimais. Tai Alagirka, Ust Čiulskas (Karasi), Bagatolka, Čindatas, Baravojus. Bolšoj Ulujaus rajone – Bolšoj Ulujus, Kumyrai, Trojickas, Krasnaja Zaria. Manos rajone – Leiba, Ust Leiba, Gromovaja, o Partizanskoje rajone – Biresukas, Mina, Kojus, Chabaidakas, Dizas.
Židikiškiams tenka patiems gaminti naujas kapų tvoras. Gintauto ALEKNOS nuotr.
Tai vietovės, kur 1949 metais daugiausiai buvo atitremta žmonių iš Mažeikių, Akmenės, Skuodo rajonų. Į Tiuchteto rajoną, Alagirką, buvo ištremtos 9 šeimos iš Mažeikių rajono. Balšoj Ulujaus apylinkėse prabėgo buvusio Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio Jono Milerio vaikystė. Į Ust Čiulską 1949 m. buvo ištremta apie 10 šeimų iš Židikų bei Tirkšlių valsčių (Mažeikių apskrities). Bagatolkoje glaudėsi nemažai tremtinių iš Skuodo rajono Ylakių valsčiaus.
„Daugelyje vietovių gyvenvietės dabar jau sunykusios, liko mišku apaugusios kapinės. Jose palaidota nemažai lietuvių. Kai kur kapinės yra nuniokotos gaisrų arba gamtos stichijų, todėl jas reikia sutvarkyti: išvalyti, iškirsti krūmus, atstatyti kryžius ir tvoreles, būtina visas kapinaites aptverti, padaryti ir pastatyti naujų kryžių. Visa tai ir daro mūsų gimnazistai su mokytojais“, – sakė L. Bartkuvienė.
Tenka daug tvarkyti
Mokytojai, šiais metais lydintys židikiškius mokinius, į ekspediciją vyksta ne pirmą kartą. Algirdas Šadauskas lietuvių tremties vietose lankėsi prieš porą metų. Jis „Santarvei“ sakė, kad tokios kelionės jaunimą užgrūdina, išryškėja žmogiškosios savybės: draugiškumas, sugebėjimas padėti vienas kitam.
Pedagogas prisiminė savo pirmosios ekspedicijos įspūdžius. „Užėjome kapinaites su nuvirtusiais kryžiais. Pradėjom žiūrinėti. Nuvirtę kryžiai buvo labai panašūs į lietuviškus kryžius, bet kai pradėjom studijuoti užrašus, paaiškėjo, kad tai ukrainiečių kapai. Juos taip pat pagal galimybes sutvarkėme“, – pasakojo A. Šadauskas.
Pasako židikiškio, ypač daug laiko atima kapų teritorijų tvarkymas – tenka išpjauti krūmus, nupjauti žolę. Paprastai kapų teritorijoje būna priaugę daug medžių. Jos daug metų buvo visiškai netvarkytos.
Sunku pamiršti
Buvęs Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos moksleivis Martynas Klemenis du kartus važiavo į Sibirą. Šiuo metu Šiauliuose studijuojantis būsimas muzikos mokytojas „Santarvei“ sakė: jei būtų galimybė, su židikiškiais važiuotų vėl. Jo teigimu, kelionės palieka neišdildomų įspūdžių, per kiekvieną tokią ekspediciją atrandi vis ką nors naujo, aplankai vis naujas vietas.
Bet ne tai svarbiausia.
„Daug visko buvo ir sunku pamiršti pamatytus vaizdus. Turbūt niekada nepamiršiu, kai einant per apleistas kapines pamatėme jose besisvaidančius, išbarstytus žmonių kaulus, kaukoles“, – pasakojo M. Klemenis.
Išgirdo ir lietuvišką žodį
Būsimajam pedagogui keliaujant po Sibiro platybes teko ne tik kapus tvarkyti, bet ir pabendrauti su vietiniais gyventojais, tremtinių palikuoniais.
„Mums pasisekė, nes radome tautiečių, kurie buvo atvežti iš Lietuvos ir kurie Sibire liko gyventi iki šiol. Per keletą dešimtmečių jų lietuvių kalba suprastėjo, teko bendrauti rusiškai. Tačiau vienas kitas dar prisiminė ir gimtąjį žodį, galėjo pabendrauti lietuviškai – bent šiek tiek“, – sakė M. Klemenis.
Ši patirtis vaikinui asocijuosi su tiesioginiu prisilietimu prie mūsų tautos istorijos, todėl jis ragina jaunimą dalyvauti tokiose ekspedicijose.
Svajojo daug metų
Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos moksleivė Agnė Damulytė į ekspediciją šiemet vyks pirmą kartą.
Gimnazistė „Santarvei“ sakė ne vienerius metus svarsčiusi apie tokią galimybę. Apie keliones lietuvių tremties vietomis ji buvo girdėjusi iš vyresnių klasių moksleivių, dalyvavusių ekspedicijose. Didelį įspūdį merginai padarė ir G. Aleknos surengtos gyvosios istorijos pamokos.
„Vos tik sulaukusi šešiolikos, nes nuo tokio amžiaus galima važiuoti į ekspediciją, iškart pasisiūliau ir buvau priimta į šių metų būrį. Nenorėjau praleisti tokios progos, ji pasitaiko ne kasdien“, – kalbėjo A. Damulytė.
Židikiškių ekspedicijos dalyviai 2016-aisiais metais. Gintauto ALEKNOS nuotr.
Moksleivė prisipažino truputį nerimaujanti dėl būsimos kelionės. „Tačiau mano noras pamatyti kitą šalį, aptikti savo šalies istorijos pėdsakų, paliktų svetur, aplankyti lietuvių tremties vietas, prisidėti prie jų sutvarkymo yra didesnis už bet kokias baimes ar nerimą“, – tvirtino gimnazistė.
Kita vertus, nerimą sklaido ir židikiškių moksleivių patirtis – merginos, į ekspedicijas važiavusios anksčiau, tvirtino: šis iššūkis nėra toks baisus, koks jis gali pasirodyti iš pradžių.
Svarbi sava istorija
A. Damulytės teigimu, dalyvauti ekspedicijoje ją paskatino ir patriotizmas, noras padėti išsaugoti tautos istoriją. Tuo labiau kad iš Lūšės kaimo, kur gyvena ji pati, žmonės taip pat buvo vežami į Sibirą.
„Visa tai man labai svarbu, tad ir yra labai didelis noras viską pamatyti savo akimis. Pakalbėti su dar gyvais likusiais praeities liudininkais. Juk pamatyti, išgirsti gyvą žodį – daug geriau ir tikriau nei įsivaizduoti ir suvokti, perskaičius knygą ar pažiūrėjus filmą“, – mintimis dalijosi gimnazistė.
Paklausus, kaip artimieji reagavo, kai ji nusprendė važiuoti į Sibirą, A. Damulytė atsakė: tėvai labai neprieštaravo. Suprato, kad tokia proga pasitaiko ne kiekvienam, todėl ir išleido.
„Močiutė labiausiai nerimauja. Sako: „Ar begrįši, vaikeli, namo ir sveika“, – šypsodamasi pasakojo A. Damulytė. – Teko ją raminti, sakyti, kad dabartinis Sibiras nėra toks baisus, kaip prieš daugelį metų. Be to, mus lydės patyrę mokytojai, keliautojai, kurie ne kartą jau lankėsi lietuvių tremties vietose“.
Pasigenda dėmesio
Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorė R. Širvinskienė sakė tikinti, kad ir ketvirtoji gimnazistų ekspedicija į Sibirą vyks sėkmingai.
Ji pridūrė, kad pageidautų didesnio dėmesio iš vietos valdžios, kuri kol kas ne itin domisi, kaip, kur ir kodėl važiuoja vaikai. Esą kituose miestuose tokios ekspedicijos išlydimos ir sutinkamos džiaugsmingai, iškilmingai, o pas mus ramiai. R. Širvinskienė pastebėjo: didesnio dėmesio gimnazistai ir jų mokytojai sulaukia iš Seimo, o ne iš vietos valdžios.
Pernai gimnazijos delegacija buvo pakviesta į šalies Seime vykusį minėjimą, skirtą Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti. 2016-aisiais metais ekspedicijoje dalyvavusi Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos abiturientė Samanta Uikytė iš parlamento tribūnos pasakė kalbą.
Adelė VARAČINSKAITĖ
