Židikų seniūnijos gyventojai sodybas puoselėja savo malonumui

Aleksandra Parnuorauskienė vasaros virtuvę papuošė pagal savo fantaziją. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Gražiai besitvarkančių sodybų yra kiekvienoje Židikų seniūnijos gyvenvietėje, tvarkosi ir vienkiemių šeimininkai.
„Santarvė“ aplankė po tris sodybas Ukrinuose ir Lūšėje: visur kas nors auginama, puošiama kitaip. Pavyzdingų sodybų kasmet gausėja – žmonės puošiasi, nenori apsileisti prieš kaimynus.

Gražių sodybų daugėja

Ukrinų bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė džiaugiasi, kad gyvenvietė kasmet gražėja: gėlių atsiranda ir kaimo gatvėse, ir prie individualių sodybų. Čia gyvenantys žmonės supranta, kad gyventi jaukioje aplinkoje yra daug maloniau ir geriau.
Lūšės seniūnaitė Jadvyga Jagminienė pasakojo, kad šiemet per kaimo šventę pagerbti dar trijų sodybų savininkai.
„Kai kurie šeimininkai dar nenori priimti svečių, nes sako ne viską užbaigę, ką suplanavę. Tai reiškia, kad ir kitais metais bus ką pagerbti“, – pasidžiaugė seniūnaitė.

Tvarkosi viena

Pačiame Ukrinų centre gyvenanti septyniasdešimt trejų metų Valerija Petrauskienė pasakojo gyvulių nebelaikanti, o sodybėlę tvarkanti savo malonumui. Šešerius metus jau esanti našlė, tad viską tenka daryti pačiai: vaikai išsiblaškę kas kur, anūkai dideli, išvykę uždarbiauti į užsienį, nes Lietuvoje nėra darbo.
„Ar tik šiemet neteks bulvių vienai kasti… Kitais metais tiek tikrai nebesėsiu“, – lyg sau pažada ukriniškė.
Sodyboje į akis krinta didžiuliai akmenys: jiems iš savos pievos parvežti tekę samdyti traktorių.
„Kai nuo pievos nurinkdavome akmenis, mesdavome juos į ganyklos pakraštį, va dabar jų ir prireikė. Vienas riedulys rausvas buvo, labai gražus, bet kažkas pavogė“, – apgailestauja šeimininkė.

Įsijungė į bendruomenės gyvenimą

Nors žydi visi sodybos pakampiai, Valerija tikina daigų neperkanti: kasmet užsiaugina savų. Ir dar su kaimyne pasidalija, o kai ta buvo išvykusi į užsienį, prižiūrėjo jos augalus. Žolę kartą per savaitę tenka nusipjauti taip pat pačiai.
Sūnus kieme pastatė patogią pavėsinę, dabar turi kur susėsti: anksčiau buvusi visų nesutalpindavo, be to, kažkaip greitai nunyko.
Valerija aktyviai įsijungė į kaimo bendruomenės gyvenimą: lanko šokių repeticijas, vaidino vietos spektaklyje, labai mėgsta ekskursijas. Ukriniškė gailisi, kad neseniai, nors ir raginama, nevažiavo į Lenkiją, baiminosi, kad su jaunimu nesuspės. Dabar rugsėjo pradžioje ruošiasi ekskursijon į Latviją.
Nors atrodo, kad apie namus nepriekaištingai gražu, Valerija vis dar nerimsta: išrovė dalį senų tujų, parsivežė žemių, pasėjo naują žolę, tikisi, kad rudenį viskas puikiai sužels ir bus dar gražiau.

Tvarkosi buvusiame tėvų ūkyje

Vilma Urbonienė tėvų name gyvena nuo pat gimimo – jau per trisdešimt metų. Kai su vyru Evaldu pradėjo savarankiškai tvarkytis, sodyba buvo suplanuota šiek tiek kitaip: teko atsisakyti kai kurių vaiskrūmių, medžių, pagrindinėje sklypo dalyje aplink gyvenamąjį namą liko veja, dekoratyviniai augalai ir gėlės. Ir tai jau sudaro nemažą plotą, tad darbo netrūksta: vyrui paprastai tenka žolės pjovimas, augalus tvarko pati šeimininkė. Šeimoje auga dar du vaikai.
Daržui vietos užtenka tiek, kiek yra už tvarto: kad nekristų į akis ir negadintų vaizdo.
„Augalus perku: jei man gražus, tai ir įsigyju. Jei reikia, pasikonsultuoju su kaime gyvenančia apželdintoja Ligita Urboniene: ji pataria, kaip, ką ir kur sodinti, – be jos pagalbos kaime mažai kas apsieina“, – tikino pašnekovė.
Jauna moteris sako viską puoselėjanti ne kokioms parodoms, konkursams, o sau. Sodyboje daug įvairių dekoratyvinių spygliuočių bei lapuočių medžių, čia pat dera ir obelys, visur gėlės. Akys užkliūva už keisto statinio: iš akmenukų nulipdytos triaukštės pilies: tai mamos dėdės darbas, – pilis liko kaip to žmogaus prisiminimas.
Turguje pardavinėjamų lenkiškų žvėrių, paukščių statulėlių Vilma sako vengianti iš tolo: kičo labai nemėgsta, todėl jo sodyboje ir nėra – viskas skoninga, suderinta ir savo vietoje.

Daiktai turi istorijas

Didžiausia augalų žinovė Ukrinuose, be kurios pagalbos ar patarimo retas ukriniškis apsieina, yra dar kolūkio laikais čia kaip apželdinimo specialistė atvykusi L. Urbonienė. Tuometinis kolūkio pirmininkas labai puoselėjo Ukrinų gyvenvietę, todėl jam ir prireikė apželdintojos. Sutvarkyta  gyvenvietė yra iki šiol – nuostata, kad reikia puošti namų aplinką, jau tais laikais pasisėjo daugelio ukriniškių širdyse.
Sodybai, kurioje gyvena L. Urbonienė, septyniolika metų: anksčiau čia buvusi baisi vieta, prie kelio apsisukdavo laukus dirbantys traktoriai.
Nieko išskirtinio, naujo šeimininkė sakė neturinti: viskas yra sena, bet visiškai pertvarkyta, nėra jokių naujų plytelių ar dar ko nors, nes tam nebuvę pinigų.
Viskas, kas yra sodyboje, sutampyta iš įvairių Ukrinų pakampių: kur koks žmogus ką atidavė, tai ir ėmė. Viskas gauta iš kaimynų, giminių, pažįstamų, kiekvienas akmuo ar senas daiktas turi savo istoriją, jis yra kažkieno dovanotas, turi savo vertę ir net skleidžia šilumą. Ligitos nuomone, iš sendaikčių parduotuvės įsigytas daiktas gal ir gražus, bet jis nėra toks šiltas, geras.

Padeda visa šeima

Augalus L. Urbonienė susinešė padėdama žmonėms apželdinimo reikalais: vieną daigelį iš vienur, kitą iš kitur – taip kasmet viskas prasiplečia, kai ko nelieka, atsiranda kažkas nauja. Į sodybą investuota labai daug darbo, bet ne pinigų.
Ligita juokėsi, kad ruošiasi pensiniam amžiui, sklypą formuoja taip, kad nereikėtų ravėti. Laikui bėgant augalų priauga daug, juos reikia skaidyti, tad tenka kažko atsisakyti.
„Gyvenime taip nėra, kad visą laiką augtų tas pats. Augalai, kaip ir gyvenimas, keičiasi. Kad kažkada būtų „gana“, taip nebus, nes čia yra kaip liga, kaip kažkam žvejyba ar medžioklė. Tai toks gyvenimo būdas, tam pajungta visa šeima, nes viena nieko nepadaryčiau“, – pasakojo L. Urbonienė.
Tvarkytis jau padeda ir sūnus: kieme sumūrijo šašlykinę.
Pastebėjus, kad sodybose dabar labai daug akmenų, Ligita patikino akmenis mėgstanti ir ji.
„Jie populiarūs todėl, kad užsidengia nemaži plotai, kurių nebereikia ravėti, kita vertus, mums iš pagonybės svarbūs liko akmuo, medis ir vanduo: taip mes grįžtame prie savo pradžios, savo   esmės“, – įsitikinusi pašnekovė.
Lenkiško kičo taip pat neįsileidžia – nebent kas padovanotų, nes žmones reikia gerbti. Tektų tą daiktą kažkur slėpti. Kas kita – jei išlieta iš molio, išdrožta ar kalvio iškalta – tai jau žmogaus rankų darbas.

Viskas su fantazija

Prie Lūšės esančiame Dautarų kaime užsukome į Kazimieros Burbienės sodybą: akį patraukė ją  juosianti dekoratyvinė tvora, daug augalų. Sodybos šeimininkų nesutikome, bet įsitikinome, kad tai darbštūs, grožį mylintys žmonės. Tarp daugybės gėlių įkomponuotas koks nors senovinis kaimo atributas, detalė, skoningai parinkti dekoratyviniai augalai.
Priešais Lūšės geležinkelio stotį stūksančiame raudonų plytų daugiabučiame name įsikūrusi Aleksandra Parnuorauskienė.
Jau per keturiasdešimt metų čia šeimininkaujanti moteris pasakojo, jog tvarkosi dėl savęs, kad būtų gražu.
„Didelių investicijų čia nėra: įprastos gėlės, šiek tiek akmenų, medžio ir fantazijos. Nors vietos nėra daug, bet nesinori gyventi apsileidus ir bet kaip“, – kalbėjo moteris.

Prigalvoja naujovių

Aleksandra pasakojo kiekvienais metais stengiantis sukonstruoti, sugalvoti ką nors nauja: taip kasdienėje aplinkoje atsiranda naujų detalių. Viena naujovių – vasaros virtuvės sieną puošiantys pakelėse surasti lengvųjų automobilių ratlankiai bei iš anūkų parsivežtos blizgančios kompaktinės plokštelės: šalia jų įkomponavus gėlių, paprasta siena tampa visai kitokia.
Aleksandros kaimynai jau daugelį metų išvažiavę į užsienį, tad tenka dalgiu pjauti ir jų žolę, nes išstypusi žolė gadina ir jos puoselėjamą grožį. Palei kaimynų langus, kad neželtų dilgėlės, moteris prisodino paparčių.
Aleksandra sako, kad šiek tiek geriau tvarkytis galėtų ir kiti kaimynystėje gyvenantys kaimynai, bet šie, išskyrus šalia apsigyvenusius, kažkodėl to daryti neskuba.

Energija neišsenka ir senatvėje

Lūšės pakraštyje įsikūrusio Dautarų kaimo vienkiemyje gyvena aštuoniasdešimt trejų metų močiutė Ona Zonienė. Jos pavyzdingai tvarkoma sodyba lūšiškiams žinoma daugelį metų: visi stebisi močiutės energija ir užsispyrimu išsaugoti tai, kas jau padaryta.
Iš tolo matyti didelių, į sodybą vedančių medžių alėja. O. Zonienė šioje sodyboje gimusi ir augusi, norą tvarkytis paveldėjo iš tėvų. Neseniai tapusi našle močiutė stengiasi išlaikyti tai, kas buvo išpuoselėta iki šiol. Dėl sveikatos nebelaiko gyvulių, atvažiavę vaikai ir anūkai pasirūpina veja, apkarpo gyvatvores.
„Norėčiau padaryti ir ką nors naujesnio, minčių būtų, bet sveikata jau nebeleidžia. Niekur nebeišeinu, jei yra kokia šventė, nuveža vaikai. Džiaugiuosi, kad dar galiu apsiravėti gėlynus, daržus“, – kalbėjo močiutė.

One Reply to “Židikų seniūnijos gyventojai sodybas puoselėja savo malonumui”

  1. Ona parašė:

    Idekit daugiau graziuju sodybu nuotrauku

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Skip to content