Penktadienį per Lietuvos miestus ir miestelius nuvilnijo asociacijos „Gyvastis“ narių iniciatyva – jie pakvietė pagerbti organų donorus, padėkoti jų artimiesiems ir uždegti žvakutes. Lietuvos mastu šiai iniciatyvai – dešimt metų. Mūsų rajone, Viekšniuose, ji pirmą kartą buvo surengta prieš aštuonerius metus, Mažeikiuose – prieš septynerius. Šiemet prie šios kilnios iniciatyvos prisijungė ir daugiau rajono miestų bei miestelių.
Akcijos iniciatoriai ir dalyviai įsitikinę: padėkos žodžių, kaip ir visuomenei skirtos informacijos apie donorystę, niekada nebus per daug.
Prisijungė ir kiti
Kiekvienų metų spalio pirmąjį penktadienį Lietuvoje, o kartu ir Mažeikiuose, prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, Viekšniuose, prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, renkasi vietos žmonės, įvairių organizacijų atstovai.
Jų tikslas – uždegti žvakutes ir suformuoti širdį – padėkos donorams simbolį, dalyvauti šv. Mišiose ir pasimelsti už donorus bei jų artimuosius, suteikusius kitiems žmonėms galimybę gyventi.
Prie akcijos senbuvių – mažeikiškių ir viekšniškių – šiemet prisijungė ir Sedos, Židikų, Laižuvos gyventojai.
Didžiausi šios iniciatyvos organizatorių pagalbininkai, palaikytojai ir dalyviai – Mažeikių Rotary klubas ir klubas „Liberta“, Interact klubas, Mažeikių visuomenės sveikatos biuras, Merkelio Račkausko gimnazijos biologijos mokytojas Algirdas Vilkas ir gimnazistai, Viekšnių kun. Jono Ilskio ateitininkų kuopa. Taip pat ir prie iniciatyvos prisijungę nauji dalyviai – Laižuvos, Židikų, Sedos seniūnijos, Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Kalnėnų progimnazijų jaunieji šauliai bei jų vadovas Stasys Pauliukas, baikerių klubas „Perkūnas“, Probacijos tarnyba.
„Kai mūsų daugėja, akcija tampa vis labiau gyva“, – įsitikinęs Sigitas Strazdauskas, vienas iš padėkos donorams akcijos iniciatorių.
Būdas padėkoti ir pagerbti
Ši iniciatyva išskirtinė tuo, kad ją organizuoja žmonės, gyvenantys su transplantuota širdimi, inkstu, kepenimis ar laukiantys šių gyvybiškai svarbių organų transplantacijos.
Dėl Lietuvoje galiojančio konfidencialumo įstatymo transplantą gaunantys pacientai, arba kitaip – recipientai, nežino, nei kas yra jų donoras, nei kas yra lemiamą sprendimą priėmę jo artimieji.
Donorystės dovaną gavę arba, kaip jie sako, – galimybę gyventi ir gyventi kokybiškai gavę žmonės jaučia dėkingumą savo donorams ir jų artimiesiems, kurie sunkiausią gyvenimo akimirką, jausdami skausmą dėl išeinančio artimojo, pagalvoja apie kenčiančius, viltimi pasveikti gyvenančius žmones. O donoro artimieji gyvena žinodami, kad jų brangaus žmogaus kažkam persodinti organai savotiškai pratęsia gyvenimą kituose – širdis, plakanti kitoje krūtinėje, persodintos kepenys ar inkstas kažkam išsaugojo mamą, tėtį, brolį, seserį ar vaiką. Išsaugojo gyvybę tiems, kas be šios dovanos – donoro organo – tiesiog nebūtų galėję išgyventi.
Tad asociacijos „Gyvastis“ narių kiekvienų metų spalį inicijuojama žvakučių uždegimo akcija – tyli recipientų padėkos donorams ir jų artimiesiems, kurių pažinti niekada nebus galimybės, išraiška.
Vienas gali išgelbėti septynis
Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vedėjo Manto Banio teigimu, pritarimas organų ir audinių donorystei nieko nekainuoja, tačiau transplantacijos laukiančiam žmogui gali padovanoti neįkainojamą dovaną – sugrąžinti sveikatą ar net išsaugoti gyvybę.
Vos vienas organų ir audinių donoras galėtų sugrąžinti sveikatą ir pagerinti gyvenimo kokybę daugiau nei 7 sunkiai sergantiems žmonėms. Vis dėlto tokie atvejai, kai transplantacijai tinka visi donoro organai, labai reti. Dažniausiai transplantacijai tinkami donoro inkstai, ragenos ir kepenys.
„Būtinybė atlikti organų transplantaciją iškyla, kai kiti gydymo metodai ir būdai jau yra išbandyti, tačiau buvo neveiksmingi. Tuomet gydytojų konsiliumas priima sprendimą, kad pacientui būtinas donorinis organas ar audinys“, – sakė donorystės procesą Lietuvoje koordinuojančios ir kontroliuojančios institucijos atstovas.
Transplantacijų laukia šimtai
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 308 žmonės: 84 – inksto, 27 – širdies, 5 – plaučių, 2 – širdies-plaučių komplekso, 37 – kepenų, 153 – ragenų transplantacijos. Tarp laukiančiųjų – 7 vaikai.
Kasmet atsiranda apie 350–400 naujų pacientų, kuriems prireikia organo persodinimo operacijos.
„Šių žmonių likimas priklauso nuo visuomenės pritarimo organų donorystei ir artimųjų apsisprendimo padovanoti savo artimojo organus po jo mirties“, – akcentavo M. Banys.
Per šiuos metus Lietuvoje iš viso atlikta 140 organų ir audinių transplantacijų, kurios dovanojo viltį gyventi, pasveikti ir sugrįžti į visavertį gyvenimą sunkiai sirgusiems žmonėms. O bendrai šalyje gyvena apie 1000 pacientų, kuriems atlikta donoro organo transplantacija.
Kasmet būna apie 50 organų donorų. Per metus atliekama apie 140 organų transplantacijų.
Žinia apie donorystę plinta
Septynerius metus su dovanotu inkstu gyvenanti mažeikiškė Danguolė Kazlovienė yra viena iš žvakučių, skirtų donorams prisiminti, jiems padėkoti ir pagerbti, akcijos mūsų rajone iniciatorių.
Mažeikiškė septynerius metus gyvena su jai dovanotu inkstu, o prieš tai nuėjo ilgą ir skausmingą hemodializės, nežinios dėl ateities ir savo gyvenimo kelią.
„Metai bėga ir kasmet vis giliau apmąstau donorystės svarbą. Nes kiekvienas spalis, kai organizuojama žvakučių akcija už organų donorus, man reiškia dar vienus kokybiškai pragyventus metus“, – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovė.
Tai, kad prie iniciatyvos kasmet prisijungia vis daugiau Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų, reiškia pamažu į gera besikeičiančią situaciją, didėjantį visuomenės žinojimą apie donorystę.
„Bent vienas prisijungęs miestelis reiškia, kad žinia plinta. Kalbant apie mūsų rajoną – pirmieji buvo Viekšniai, po metų – Mažeikiai, o šiemet šią iniciatyvą palaikė, joje dalyvavo jau ir Sedos, Židikų, Laižuvos žmonės“, – džiaugėsi D. Kazlovienė.
Dalytis yra gera
Mažeikiškė yra iš tų žmonių, kurie, paklausti, paprašyti pasidalyti savo istorija, ją papasakoja, atsako į žmonėms rūpimus klausimus. Moteris tiki, kad atvirumas, kalbėjimas, informacija gali prisidėti prie to, kad visuomenėje būtų mažiau baimės, nepasitikėjimo donorystės tema.
„Apie pačią donorystę, savo ligą ir nueitą kelią kalbėti man nėra skaudu ar liūdna. Liūdna galvojant apie donorą, kurio jau nebėra šiame pasaulyje, skaudu dėl jo artimųjų, kurie išgyveno netekties skausmą, bet apsisprendė paaukoti artimojo organus. Aš savo nežinomam donorui išperku Mišias, pasimeldžiu už jį ir jo artimuosius.
O dalytis informacija ir taip galbūt kažkam padėti, būti naudingai yra gera. Taip jaučiu, kad bent dalele atsilyginu už gerą geru – už man padovanotą inkstą, o kitaip – už galimybę gyventi“, – mintimis pasidalijo „Santarvės“ pašnekovė.
Kategoriškumo nereikia, kiekvienas mąsto pats
Lietuvoje organų transplantacijos operacijos, gelbėjančios žmonių gyvybes, atliekamos jau 53 metus. Vis dėlto dar „išlenda“ mitų, stereotipų, melagienų, kuriomis dalis visuomenės tiki.
Pasak mažeikiškės, net jos gana artimų žmonių rate yra skeptiškai nusiteikusių prieš donorystę, tikinčių mitais. Kai kuriems tokie atvejai, kaip Danguolės, nieko nereiškia – jų neįtikina gyvas pavyzdys, kokį kelią nueina žmonės, kuriems nustoja funkcionuoti vienas ar kitas organas, kaip pasikeičia gyvenimo kokybė žmogaus, kuris jau septynerius metus gyvena su donoro inkstu.
„Yra turinčių tvirtą ir, jų supratimu, teisingiausią nuomonę. Nesistengiu būti kategoriška ir jos pakeisti. Juk neįteigsi to, kuo žmogus netiki. Kiekvienas pats turi suprasti“, – įsitikinusi mažeikiškė.
Ji priminė prieš kurį laiką visuomenėje kilusį ažiotažą dėl numanomo organų donorystės sutikimo modelio (kai visi žmonės laikomi potencialiais donorais, išskyrus raštiškai atsisakiusiuosius jais būti – N. Š.). Viešojoje erdvėje paplitus melagienų lavinai, daug įsibaiminusių žmonių kategoriškai atsisakė po mirties tapti donorais.
„Donorystė – jautri tema. Man atrodo, įvairių institucijų atstovams pirmiausia reikia gerai apgalvoti kiekvieną žingsnį, siūlymą ir tik tada žengti žingsnį – perteikti visuomenei. Žmonės nesuprato numatytų pokyčių, o ir žinia paskleista ne laiku, netinkamai, nebuvo išaiškinta, kas ir kaip bus. „Gyvastis“ prieštaravo, siūlė neskubėti, gerai išanalizuoti. Bet paskubėta ir sulaukta atvirkštinės reakcijos“, – nuomone pasidalijo pašnekovė.
Veikti skatina pavyzdžiai
Kasmet prie iniciatyvos pagerbti organų donorus ir jų artimuosius besijungiančio Mažeikių Rotary klubo „Liberta“ prezidentė Silva Mikužienė „Santarvei“ sakė, kad, ko gero, visos narės žino tokių situacijų, kai labai skaudžiomis gyvenimo akimirkomis artimųjų priimti sprendimai – paaukoti artimojo, kurio smegenys mirusios, organus donorystei kažkam suteikia viltį gyventi.
„Na, ir kiekviena pagalvojame apie artimuosius, apie save. Nes šiandien esi sveikas, gali gyventi visavertį gyvenimą, o rytoj nežinia, kas ir kaip gali nutikti tau, tavo vaikui“, – kalbėjo mažeikiškė.
Pašnekovės teigimu, jai pasiryžimą veikti – dalyvauti šioje akcijoje, skleisti informaciją, didina ir kitos priežastys: matytas filmas apie kaulų čiulpų donorystę ir apie tai, kaip ilgai tenka ieškoti, kol surandamas tinkamas donoras, tai išgyvenusių žmonių istorijos, vėžį išgyvenusių pažįstamų istorijos.
Reikėtų aktyvesnio švietimo
Mažeikiškė sako, kad gyvenime nėra viskas vien juoda arba balta. Todėl natūralu, kad jai iš kitų žmonių apie donorystę yra tekę girdėti ir negerų dalykų – neigiamų nuostatų, keistų įsitikinimų.
„Yra mąstančių, kad jei įgysi donoro kortelę, tau susirgus medikai nebegydys, paankstins tavo išėjimą iš šio pasaulio. Netikiu tuo. Šiek tiek esu studijavusi mediciną, o ir gyvenimiška patirtis leidžia suprasti: nė vienas padorus ir geras žmogus nepasinaudos kitu žmogumi“, – apie dalies visuomenės skepticizmą kalbėjo mažeikiškė.
Pasak jos, norint tuos įsitikinimus, mitus, dezinformaciją paneigti, reikalingas aktyvesnis švietimas.
„Turėtų būti daugiau informacijos apie tą minutę, apie tai, kaip, kas ir po ko vyksta, kai vieną ar kitą žmogų – potencialų donorą, ištinka nelaimė.
Svarbu ir tai, kad žmonės – ir tie, kuriems reikalinga transplantacija, ir tie, kurie jau sulaukė, ir artimieji, nelaimės akimirką nutarę paaukoti artimojo organus, – pasakotų savo istorijas. Aišku, apmaudu, kai dalis visuomenės socialiniuose tinkluose skleidžiamą nesąmoningą informaciją traktuoja kaip teisingą, o specialistų, vieną ar kitą sritį išmanančių žmonių paaiškinimai, patarimai, atsakymai į klausimus jiems atrodo klasta ir melas“, – mintimis pasidalijo S. Mikužienė.
Pasirengę konsultuoti, atsakyti į klausimus
Mažeikių visuomenės sveikatos biuro darbuotojai irgi jau daug metų dalyvauja žvakučių už donorus uždegimo akcijoje, skleidžia informaciją donorystės tema.
Biuro direktorius Aistis Jankūnas donorystę pavadino vienu iš būdų, galinčių padėti pratęsti žmogaus gyvenimą.
„Tai labai graži ir prasminga akcija, kviečianti žmones susimąstyti apie donorystę. Skatinanti pagalvoti apie tai, kad kritiniu gyvenimo metu galima padėti ir kitam žmogui.
Visa biuro komanda taip galvoja ir todėl kasmet jungiamės prie akcijos“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, biuro darbuotojai konsultuoja žmones, kuriems viešojoje erdvėje trūksta informacijos apie donorystę, yra pasirengę atsakyti į besidominčiųjų klausimus. Kita vertus, tokių lankytojų biure sulaukiama retai. Norintieji išreikšti valią po mirties tapti donorais visus reikalingus dokumentus dažniausiai užpildo elektroniniu būdu.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, Mažeikių rajone donorystei pritaria (donoro korteles turi) 543 žmonės.
Nuotr. autorės, Sigito Strazdausko ir iš Savivaldybės administracijos archyvo
