Tinkamai padėkoti yra labai paprasta

Galima teigti, kad šiuo metu Lietuva pergyvena ne tik ekonominę, bet ir dvasinę krizę. Mūsų kasdienybė perpildyta žiaurumo, agresijos, brutalaus melo ir politinio chaoso. Šalia viso to suvešėjo pigūs blizgučiai, neskoningi dalykai, vienadienė euforija, o užmarštin nukeliavo paprastumas ir nuoširdumas.
Lietuvos teatro pradininkas J.Vaičkus kažkada net nenutuokė, kaip toli pažengs lietuviško teatro filosofinė raida ir raiškos formos. Tuo labiau džiugu, kad šioje, kažkada neartoje dirvoje, nišą surado ir „talentus“ nebe pirmą dieną demonstruoja žinomi ir nelabai žinomi mūsų miesto politikai ir šiaip piliečiai.
Iš karto noriu užbėgti įvykiams už akių ir pasakyti, kad šį kartą kalbėsime ne apie tradicinį teatrą, bet apie kasdienio gyvenimo butaforijas, kurios kai kada atrodo šiek tiek pompastiškai, o kai kada netgi kvailokai. Gyvenimas taip jau surėdytas, kad yra laikas dirbti ir yra laikas švęsti. Todėl renginiai keičia vienas kitą greičiau, negu spėjame nuplėšti kalendoriaus lapelį.
Tik va, bėda. Nebežinome kaip švęsti, o gal nenorime. Jeigu tai kaimo bendruomenės šventė, tai beveik visose šventėse būtinai dalyvaus „Bobos iš Nevarėnų“ ir programos „vinis“ bus „batutas vaikams“. Jeigu tai bus Rugsėjo pirmosios renginys (švente pavadinti negaliu), tai visose Lietuvos ir Mažeikių mokyklose, kaip „gerais“ sovietmečio laikais, bus išrikiuota tūkstančiai moksleivių, kad pastovėtų valandėlę kitą vieni prieš kitus, kad pasiklausytų „garbingų dėdžių“ pliurpalų ir toliau patys suktų galvą, kaip atšvęsti savo šventę.
Tačiau visas be išimties šio jautraus laikmečio šventes ir renginius vienija dalykas, kuris yra tikra kiekvieno renginio „vinis“ (o gal rakštis) – padėkos raštų įteikimas. Jaunesnis pilietis neatsimena, bet tai yra reliktas, atėjęs iš sovietinės santvarkos.
Ideologiniu požiūriu, anų laikų „Garbės raštas“ gal net buvo vertingesnis aukštos kokybės poligrafija ir profesionaliu dizainu. Be to, nebuvo teikiamas „kada papuola“ ir „kur papuola“. Keletą metų po Nepriklausomybės atgavimo buvo pertrauka ir primirštas tokių „Garbės raštų“ dovanojimas.  Tačiau tai, ką matome dabar, pranoksta bet kokias fantazijas.
Šiandieninėje Savivaldybės taryboje turime žmonių, kurie galėtų būti netgi šios srities čempionais. Tokia „visuomeninė“ veikla nėra reglamentuota, todėl tuo galima naudotis savais tikslais. Kartais savo akimis netiki, kai oficialiame renginyje po rajono Savivaldybės mero, kuris turi visas regalijas ir yra oficialus asmuo, sveikinimo žodį taria bei savo „Padėkos raštą“ ar puokštę gėlių įteikia dar ir kitas „labai save sureikšminantis“ Tarybos narys. Viename oficialiame renginyje savo „vardinę padėką“ netgi įteikė buvęs LR Seimo narys. Taip ir buvo pasakyta: „Buvęs Seimo narys nuoširdžiai dėkoja…“
Prieš kelerius metus keistai ir labai neetiškai atrodė vieša informacija, kai viena Tarybos narė atvyko padėkoti už „pasiektus laimėjimus“ mokyklos direktorei, kuri yra jos sesuo. Bendruomenė suorganizavo savo šventę – penki padėkos raštai, bendruomenė susitvarkė aplinką – penki padėkos raštai, įmonė švenčia penkiolikos metų jubiliejų – penkiolika padėkos raštų, Jonas netriukšmauja – padėkos raštas, Antanas nerašo skundų – padėkos raštas, Birutė gražiai šypsosi – padėkos raštas, Kazys paskolino dešimt  litų – padėkos raštas.
Kokia viso to prasmė?  Tai žino tie, kurie kuria šį „teatrą“, kurie nuvertino nuoširdžią padėką, kuriems patinka stovėti vienoje pusėje (paprastai paaukštintoje) ir dalinti jokios vertės neturinčius įrėmintus popierėlius. Kaip pasakytų Zastaučiuose gimęs teatro patriarchas J. Vaičkus, jie yra pirmo plano vaidintojai, nes ilgiau stovi, gestikuliuoja, ieško ant kurios vietos „meniškai“ padėti rankas, kai kada paskaito, kai kada pakalba. Visi kiti yra antro plano vaidintojai. Jiems reikia ateiti „iš minios“, vaidinti džiūgaujančius ir beveik niekada nereikia kalbėti. Tai yra bedvasė padėka ir bedvasė vaidyba.
O jeigu iš tiesų, tai tinkamai padėkoti yra labai paprasta.
Algirdas PETRAVIČIUS