Vakar paskambino kaimynė, susirūpinusi dėl mūsų gyvenamojo namo aplinkos valymo. Tiksliau, šaligatvio, vedančio iki laiptinės durų. Jos teigimu, komunalininkai, tvarkantys mūsų devynaukščio laiptines ir aplinkinius takus, persistengia berdami druskos mišinį. Žmonės, pareidami į namus, to mišinio ant batų parneša nemažai, tad pirmo aukšto laiptai ir lifto grindys nuolat baltos… Kaimynė sakė ne kartą pati jas plovusi, nes nuo susikaupusių druskos „atsargų“ kenčia mūsų šveicariško lifto durų bėgiai ir durų apačia tuoj pradės rūdyti…
Po diskusijų, ką daryti, nes „Mažeikių komunalinio ūkio“ paslaugas perkame ne taip seniai – tik nuo praėjusių metų rudens, nutarėme, kad būtina pirmam aukštui įsigyti kilimėlių, kurie padėtų nuo batų nubraukti ir nupurtyti bent dalį su druska sumaišyto sniego. Taip esą daro kitos laiptinės kaimynai.
„Ir šįryt žiūriu, druskos privaryta. Nors jau atlydys, to mišinio lyg ir nebereikėtų“, – pastebėjo mano pašnekovė. Aptarėme tikimybę, kad, per naktį pašalus, gal kam iš namo gyventojų gali būti slidu ir tos druskos šiek tiek reikėtų, bet vis tik sutarėme gelbėti liftą (juo naudojasi beveik visi, nes mūsų „šindleris“ stoja kiekvienam aukšte), ir ji bandys surinkti pinigų specialiesiems kilimėliams.
Sutartyje su laiptinės ir aplinkos prižiūrėtojais numatyta, kad drėgnas laiptinės erdvių valymas vyksta kartą per savaitę. Kai liftas apkrautas, laiptai ne taip greitai tampa purvini (ar druskini), visas purvas „nusėda“ iki lifto, jame ir laiptinės aikštelėse. Gal tada galima rečiau plauti tuos laiptus nuo antro iki devinto aukšto, o dažniau išvalyti liftą nuo druskos nuosėdų? Bandysime tartis su paslaugos teikėjais, nors patirtis rodo, jog nelengva į tipinę sutartį pridėti išlygų, kai ji jau pasirašyta. Bet juk klientas visada teisus?
Kita vertus, suprantu kaimynės nenorą vaikščioti po butus ir stovėti su ištiesta ranka. Ne visi mes tampame atšiaurūs ir pagiežingi, kai reikia duoti pinigų „bendram reikalui“, bet vis dar pasitaiko žmonių, manančių, jog bendra nuosavybė gali būti bet kokios būklės, o jų gyvenimas prasideda tik peržengus nuosavo buto duris.
Pinigėlių prireikia. Organizuotumo, susitelkimo – taip pat. Kai sausį kiemas ir įvažiavimai skendėjo sniege, vyrai susirinko į talką (ačiū Sigutei ir Kaziui Jogminams, ją subūrusiems ir traktoriuku pasirūpinusiems). Nors vėliau ir snigo, bet automobiliai vis dar stovi pakankamai švarioje ir patogioje aikštelėje. Ir kelias – be didelių kliūčių. Kam dirbta? Ir sau, ir kitiems.
Tas požiūris „Ir sau, ir kitiems“ turėtų tapti neginčijama konstanta. Tikiu, kad kada nors taip ir bus. Prisimenu, prieš daug metų grįžusi iš kelionės po Skandinaviją žiūrėjau, kaip atrodo sekmadieniniai Mažeikiai, ir verkiau (nuoširdžiai) – ne miestas, o šiukšlynas…
Dabar galime didžiuotis – švaru net po kalendorinių švenčių. Manau, tai ne tik valytojų nuopelnas. Šiek tiek – ir mūsų pačių. Ir Savivaldybės, ir ES, kurių dėka turime tokio deficito, kaip „mažosios architektūros elementai“ – šiukšliadėžės (nepainiokime su konteineriais!). Ir daugelis jomis naudojasi.
Prie gero jau pripratome, tad nesistenkime sugrįžti į bloga. Dėl savęs ir dėl kitų.