Kažkokia žiežirba buvo įskelta ir ji liko iš pirmo žvilgsnio. Lyg susidomėjimas, lyg smalsumas kažkoks, lyg nežinau dar kas. Bet tame žvilgsnyje atsispindėjo viskas: gal pyktis, gal abejingumas, o gal ir panieka. Liko tik keistas jausmas, panašus į skausmą, ir jis liko didžiausias net tada, kai buvo pas mane savas.
Žinau, sunkus yra savęs ieškojimo kelias. Ne kiekvienas nužingsniuoja šiuo keliu iki galo. Gal per daug sunku yra, o gal per daug jėgų reikalauja ši kelionė. O gal gyvendamas žmogus užsideda tam tikrą abejingumo, savo geidulių tenkinimo luobą, daiktiškumo šarvą. Daug ko nebegirdi ar nenori girdėti. Tikrąsias vertybes pradeda nurungti kažkokie politiniai idealai, grobuoniškumas, veidmainystė, kas žmogų nuveda nuvertėjimo link, kai viską pradeda priimti peršokdamas savo protą, savo sąmonę.
Vieni sugeba pasipriešinti, išsilaikyti, o kiti nuplaukia pasroviui, suvokdami, kad lengviau prisitaikyti negu veidmainiauti. Dievas turbūt šitaip bando kiekvieno kantrybę. Deda ir deda tą savo naštą, kol žmogus pajaučia, kad pokario laikotarpis buvo ne tik kova su okupantu, bet ir pilietinis karas, kuriame pralieta daug nekalto kraujo.
Ar laisvės gynėjai su 1949 metų demokratinės valstybės deklaracija turi būti pagrindinė šiuolaikinės lietuvių tautos ir visuomenės atrama? Labai sunku yra būti nuoširdžiam pačiam sau. Beprasmiška yra meluoti, kai žodį liaudis gali pakeisti kitu žodžiu Laisvė. Na, o žodis „kova“ buvo jėgų išbandymas, kai manai esąs stipriausias.
Malonus žmogui gamtoje yra rudens metas, kai jį jauti ne ant savęs, ne ant savo kūno, o jį matai lauke, aplink save, kai sode aplipusios vaisiais šakos. Trauki pilna burna nokstančių obuolių kvapą ir atrodo vis ne gana. Šalia drėgnų dirvų ir vystančių lapų dvelksmas, pavargusių rankų tirpulys ir kažkoks vėsos punkšnojimas nuo pušyno. Taip tik retkarčiais pajėgi užmiršti tos žemės gerumą, ant kurios stovi pats ir ant jos stovėjo kartų kartos. Taip aštrūs gyvenimo kirčiai kapoja ne vieno kaimiečio, permirkusio savo hektarų prakaite, gyvenimą.
Dabar kaimai nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Vienus išbaidė naktimis pokario šūviai, kiti į miestus ar į užsienius geresnio gyvenimo ieškoti išbildėjo patys. Nori ar nenori, laikas nublukina ne tik drabužių spalvą, bet užgesina pakurtus ir didžiausius laužus, iš kurių lieka tik pelenai. Ir kol tie pelenai karšti, iš jų dar įsirusena žarijos, o kai jie atvėsta, ateina užmarštis.
Dėl to ir ieškau buvusio ir esamo laikotarpio sukrėsto žmogaus. Nesvarbu, koks jisai būtų: mokslininkas, partinis valdininkas, medikas ar kareivis, tikintis, ar ką tik grįžęs iš tremties. Manau, kad visi žmonės yra susirūpinę savo diena. Po kokiomis vėliavomis vėl jie gali stoti, išgyvena ne vienas. Bergždžios yra visos pastangos, jei nėra žmogaus, žinančio savo prasmės. Visas pasaulis egzistuoja tarp žmogaus ir jo sielos, o pats jo gyvenimas yra tarsi žolė. Ji paauga, pražysta, išdžiūsta ir pagaliau įmetama ugnin. Ir ne kiekvienam tai suprasti. Tik pasakyti jo žodžiai atitinka tai, kas jo sieloje. Ta ilgai žmogaus svajota laisvė atnešė lyg pavasarį upė, išsiliejusi iš krantų, viską, ką rado tekėdama savo pakely: nepakankamus atlyginimus, atitinkančius kiekvieno lūkesčius, pedofilų klaną, besnieges žiemas, bankų griūtis, beviltiškus talentų konkursus, beprasmes pokalbių laidas per televiziją. Ir visa tai būtų buvę gal ir nelaisvoje Lietuvoje, bet ji ne kiekvienam atnešė lašą savo išdidumo, istorinės perspektyvos jausmą, savo supratimą, kur Lietuva yra dabar ir kur jinai galėjo būti bet kada.
Dažnas dar tenkinasi savo seilėtomis svajonėmis baudžiauninko palaimos prie gero pono dvaro. Mes net savo žemės amžinos neturėjome. Vis nuolatos ją kas nors atimdavo, nutrindavo pėdsakus ir vis nebegalėjome gyventi taip, kaip kiti žmonės kad gyvena. Iš kartos į kartą, kaip Senajame Testamente parašyta: šitas pagimdė tą, tas aną.
Bet ką daryti, jeigu žmogaus gyvenimas yra trumpas? Kur tada gali būti jo aukščiausioji prasmė? Atsakymas – tik dabartyje O jeigu jinai slegianti, sunki, žiauriai žaloja likimą, griauna visas iliuzijas? Kaip tada suderinti viską su realia kasdienybe? Sakysit, kad tai smulkmenos. O gal jau prasidėjusi liga? Ligoje, kaip ir gyvenime, smulkmenų nebūna. Tai tikrojo nerimo, džiaugsmo ir skausmo šaltiniai dvasios ir kūno kovoje. Taip vėluojanti viltis kartais virsta neviltimi ir žmogus pavirsta lyg molio gabalu Dievo rankose, iš kurio galima lipdyti bet ką. Kiekvienas mes tai suprantame ir tokie liksime, gyvenantys dar tarp dviejų, kastuvo ir atomo, epochų.
Žmogus ateina į šį pasaulį ant pirštų galų ir sustoja prie savo slenksčio, prie savo laiko, prie savo trobos, prie savo arų ir hektarų, prie padėto parašo ar pakeltos rankos, kartais nesuvokdamas savo prasmės ir atsakomybės, ką reiškė ta pakelta ranka ar padėtas parašas. Juk tai gyvenimo ir politikos ryšys, lemiantys žmogaus likimą.
Štai sėdžiu ir žiūriu pro savo senatvės langą ir tyliai krapštausi krapštuku tarpą tarp savo dviejų gyvenimų: tarp buvusio ir esamo. Ir visą laiką jaučiu, kaip mano galvą glosto savo įkaitusiomis rankomis dabartis. Pro praviras dar savo gyvenimo duris žvelgdamas šiandieną į visai kitokį pasaulį, kaktomuša vėl susiduriu su tokiais momentais, kuriuose šėlsta politiniai vėjai, įsismarkavusios ganosi įvairios partijos ir likimų kartų sriuboje daugelis plaukioja politiniame aute.
Leonas Mitkus
(Ištrauka iš ruošiamos spaudai knygos „Ieškojau žmogaus“)
