Banalus posakis, kad mūsų gyvenimas panašus į vandenyną, bet koks vaizdingas, koks patogus improvizuoti. Vandenynas – platus, didelis, nenuspėjamas – kaip ir pati būtis. Bangos, vėjas – ta valia, kuri mums nepavaldi, mes – maži laiveliai (net jei ir dideli, vis tiek vėjo blaškomi)…
Būna, kad tos bangos mus laikinai priplaka prie vieno ar prie kito kranto, o paskui – vėl potvynis ir mes iškeliaujame kitur. Būna, kad beribėje platumoje susiduri su tokiu pat klajokliu, atrodytų – plauktum kartu amžinai, bet nematomos povandeninės srovės išskiria, ir nieko nepadarysi. Būna, kad iš tavo patogaus laivo lieka tik nedidelė nuolauža, bet vis tiek laikaisi ant vandens, drebi ir žvalgaisi – ar tik horizonte nepasirodys išsvajotasis krantas ar dar geriau – gelbėtojų laivas, kuris ir sušildys, ir pamaitins, ir paguos…
Jei mus visus galima palyginti su laivais ir laiveliais, tai romantikai, meno žmonės arba hedonistai ir sibaritai panašūs į burinius laivus – gražius, ištaigingus, prikrautus visokių prabangos dalykėlių. Ir labai priklausomus nuo vėjo krypties – juk kai vandenyne štilis, jie gali tiktai dreifuoti. Darbščius, bet ne itin didelės fantazijos žmones palyginčiau su laivais, kurie buvo varomi irkluotojų jėga. Daug darbo, daug prakaito, kad nuplauktum nuo taško A iki taško B. Ir koks įsiūtis turėtų apimti pamačius kokį nors garlaivį ar šiuolaikinį keltą, kuris skrodžia bangas skersai ir išilgai ir vargo nemato. Taip tikriausiai vandenyne plaukioja sėkmingi verslininkai ar karjeros žmonės.
Labai svarbu ne tik kuo plaukiame, bet ir kokiais vandenimis klajojame. Štai tave neša šilta Golfo srovė – viskas aplinkui žydi, žaliuoja, žmonės šypsosi, nes jiems mažai rūpesčių – kaip senoje dainelėje iš animacinio filmuko: valgyk kokosus, kramtyk bananus… O štai srovės nuneša į šiaurines platumas… Ir nuotaikos kitos, ir charakteriai, ir papročiai, ir santykiai. Tik ir lauk, kad susidursi su kokiu nors ledkalniu, kuris iš toliau atrodo toks nekenksmingas, bet suartėjimas baigiasi katastrofa. Čia jau nėra ko veikti burlaiviams ir galerų šeimininkams. Net nedideliems garlaiviukams baisu. Tik ledlaužiai, kurie tokie tvirti, kad gali trupinti amžiname šaltyje susiformavusį vandenyno paviršių, iškentės šią kelionę ir sėkmingai atplauks. O mes – mes galime nebent manevruoti, skubėti jiems iš paskos, nelabai nutoldami, kad vandens tako vėl neužtrauktų ledas…
Tokia neilga improvizacija vandenyno tema. Ir moralas: jei jauti, kad plauki ne savo kursu, keisk jį. Prisimink, kad ne tik vėjai ir bangos gena mus ten, kur mums lemta būti.
Vienas iš mano nuo vaikystės mylimų autorių savo knygą užbaigė tokiais žodžiais: „Visa žmonijos išmintis slypi žodžiuose LAUKTI ir TIKĖTIS“. Jo argumentas tas, kad tik daug išgyvenęs žmogus gali suprasti, kas yra laimė. Kartais reikia plūduriuoti ant kelių papuvusių lentų, be maisto, be vandens, be šimtaprocentinės vilties, kad išsigelbėsi, kad suprastum, ką reiškia tvirta žemė po kojomis. Kad ir koks nežinomas krantas tai būtų.
Tad gero plaukiojimo.
