Redaktoriaus skiltis: Nesinervinkime per anksti

Kai manęs prašo patarti, ką galvoti ir kaip elgtis, jei daugiabučio namo gyventojai nori arba nenori renovacijos, atsakau, kad svarbiausia – nesinervinti. Nepriklausomai nuo to, kokia jūsų pozicija namo atnaujinimo ir šilumos taupymo klausimais. Taip patarinėju todėl, kad naujasis namų renovavimo vajus lyg ir ima įsibėgėti – bet tas veiksmas kol kas labai neapibrėžtas. Viskas kaip sename anekdote – kai išaiškėja, jog norėti ir galėti yra du skirtingi dalykai.

Vilniuje valdžia labai energingai ėmėsi renovavimo plano. Turėdama galimybę iš „Jessicos“ fondo pasiskolinti 500 milijonų litų pradėjo Lietuvoje tyrimus ir apklausas, kurie daugiabučiai „suvalgo“ daugiausiai šilumos energijos ir kurių namų gyventojai norėtų atnaujinti bendrą būstą bei sutaupyti šildantis.

Šiuo metu daugiabučius administruojančios bendrovės atlieka gyventojų apklausas: ar mažeikiškiai nori renovacijos, ar priešinasi šiam procesui. Aplinkos ministerijos nurodymu iki trečiadienio reikia jai pranešti, kiek tokių „organizuotų“ namų ir pažangių gyventojų yra. Tų namų, kuriuose gyvenantys žmonės šildosi brangiausiai, sąrašą Savivaldybė jau pristatė. Kaip ne kartą buvo minėta, jų Mažeikiuose išaiškinta 49. Tai namai, kurie atitiko tris ministerijos pasiūlytus kriterijus: buvo pastatyti iki 1993 metų, turi ne mažiau kaip 10 butų, name sunaudojamos šilumos energijos kiekis per metus vienam kvadratiniam metrui yra daugiau nei 150 kWh.

Ir tuose namuose, kurie „iš sąrašo“, ir kituose – į jokius sąrašus kol kas neįtrauktuose, vyksta gyventojų susirinkimai bei debatai. Mus pasiekia jų atgarsiai – ne visi gyventojai optimistiškai žiūri į galimybę namą susitvarkyti už savus pinigus. Ar bent dalį savų pinigų. Kartais prieinama iki atviro ir laikraštyje necituojamo konflikto.

Dabar apie tai, kodėl nereikėtų taip nervintis.

Pirma. Ši apklausa, kaip mane patikino ją įgyvendinančios institucijos, dar neturi jokio juridinio statuso. Ji tik paliudija namo gyventojų nusiteikimą – dalyvaus jie renovacijos procese ar atsisakys, kai bus žinomos konkrečios šio investavimo sąlygos. Kol kas būtent konkretumo šiam procesui ir trūksta.

Todėl man visiškai suprantamos žmonių emocijos ir sutrikimas. Įsivaizduokime situaciją: eini gatve, prie tavęs prišoka koks nors nepažįstamasis ir mesteli klausimą: „Ar nori ženytis?“ Ką galvoju? Na, iš principo gal ir norėčiau, nes vienatvė nėra geras dalykas, nesaugu, mąstant ir apie dabartį, ir apie ateitį, be to, visi poromis ir poromis, o tu – kaip nesveikas… Bet išsyk atsakyti nepuolu. Imu klausinėti. Su kuo turėčiau sujungti savo gyvenimą? Kas jis – senas ar jaunas, vargšas bedarbis ar turtingas verslininkas? Aukštas gražus juodaplaukis ar pliktelėjęs sunkiasvoris blondinas? Nuolaidus, paslaugus ar linkęs ginčytis ir dar, neduok Dieve, smurtauti? Kokiomis sąlygomis tuoksimės – rašysime kokius nors įsipareigojimus ir kontraktus ar nepaisydami jokių aplinkybių – stačia galva į santuoką? Ir taip toliau ir panašiai… Juk net gerai pažindami žmogų dar svarstome ir abejojame, o čia – pasirink nemačiomis, greitai ir teisingai!

Todėl žmonių reakcijos į tiesmuką klausimą: norite renovuotis ar nenorite – sukelia dar keliasdešimt papildomų paklausimų. O tikslių atsakymų nėra. Valdininkai ir kiti specialistai, kuriems ministerija „nuleido“ tokią iniciatyvą, nerizikuoja tapti atpirkimo ožiais – šiandien gyventojams pasakoti gandus ir prielaidas ne tik nemoralu, bet ir nesaugu.

Kad nusiramintume, mums gali padėti paprasta matematika. Ministerija pareiškė, kad turimomis lėšomis būtų galima atnaujinti 500 daugiabučių namų. Visoje Lietuvoje, – atkreipkite dėmesį!

Tad dar neaišku, kiek mūsų rajono daugiabučių paklius į tą išrinktųjų sąrašą. Optimistinės prognozės – dešimt ar penkiolika. Bet itin optimistinės.

Dar neaišku, kokiomis sąlygomis ta renovacija bus finansuojama. Iš kur valstybė ras pinigėlių savo daliai. Kas ir kaip administruos gyventojų pasiskolintų pinigų atidavimo mechanizmą. Ir t. t.

Dar daug kas neaišku. Yra iniciatyva, vizija, noras, pagaliau – planas, bet nė vieno konkretaus įstatymiškai patvirtinto įsipareigojimo ar veikimo sąlygų.

Laikas bėga labai greitai. Daug kas gali pasikeisti. Politikai ateina ir, žiūrėk, nueina, direktyvos ir inovacijos mainosi „kaip rūbai margo svieto“…

Nebent sulaužytume tradicijas ir išsyk imtume jautį už ragų. Bet taip pas mus nebūna.

Todėl neverta nervintis  ir sveikatą gadintis anksčiau laiko.