Štai ir dar vienas mūsų susitikimų šeštadienis. Šis atrodo kiek ramesnis, nes mieste, rodos, nėra jokių didelių renginių, tad mažeikiškiai gali ramiai leisti laiką savo soduose, kapstytis daržuose, užsiimti kitais maloniais darbais. O aš negaliu neprisiminti praėjusį šeštadienį Mažeikiuose vykusios Gatvės muzikos dienos. Vis galvojau, kad naujoje vietoje, senamiestyje, žmonės nesusirinks, bet, pasirodo, klydau: ir muzikantų, ir žiūrovų susirinko nemažai.
Šaunus renginys buvo, pačiam jo įkvėpėjui Andriui Mamontovui čia apsilankyti būtų buvę ne gėda. O jei dar pridėjus, kad ši šventė savo atlikėjų aktyvumu pateko į penketuką tarp didžiausių miestų, ir iš tikrųjų kodėl Andriui kitais metais neaplankius mūsų miesto.
Gal aš čia, kaip sakoma, ne į temą, nes karščiai šiek tiek pasitraukė, bet noriu pasakyti, kad esu pasipiktinęs kai kuriais visuomeninio transporto autobusais. Ne, ne dėl to, kad jie seniai nebemoka važinėti nevėluodami, bet dėl to, kad, esant karštiems orams, kankinami juose važiuojantys keleiviai. Jei lauke per dvidešimt šilumos, tai tuose autobusuose – apie keturiasdešimt, o gal ir daugiau. Langai čia aklinai uždaryti, vadinamieji liukai kažkokie įtartini, užkamšyti ar jų išvis nėra. Gerai, kad aš važiuoju tik iš senamiesčio į mikrorajoną ir kelionė trunka gal dešimt minučių. O jei, neduok Dieve, su tokiu autobusu tektų važiuoti kur nors į Sedą ar toliau? Kaip tame karštyje turi jaustis žmonės? Ir tie patys vairuotojai kenčia, nors dažniausiai šalia jų būna praviras langelis.
Ir dar apie karščius. Vieną tokią dieną užėjau į neseniai Žemaitijos gatvėje atidarytą garsaus šalies paukštyno firminę parduotuvę. IR KĄ JŪS MANOT? Ilgiau kaip kelias minutes čia neįmanoma ištverti. Karštis čia toks pat, kaip ir tuose senuose autobusuose. Pardavėjos nuo tos kaitros apdujusios, baigia ištirpti. O dar toje parduotuvėje yra grilis, kuriame kepama vištiena.
Kiek žinau, yra kažkokios maisto parduotuvėse leistinos temperatūros normos, tad jei nesugeba susitvarkyti jų savininkai, kažkas tuos dalykus turėtų kontroliuoti, drausminti. Kita vertus, į tokią parduotuvę, esant karštoms dienoms, aš kojos tikrai nebekelsiu, kad ir kokius delikatesus ar palankias kainas siūlytų.
Bepigu dabar apie tai kalbėti, kai orai atvėso. Ir vėl tas, kaip sako broliai rusai, „zakon podlosti“: visą savaitę, kai reikia eiti į darbą, saulė žeme ritinėjasi, bet kai ateina savaitgalis, nieko gero nelauk – orai būtinai bus šalti arba lis. Viena laimė, kad gyvename paskutinį pavasario šeštadienį, kitas jau bus vasarą. Kaip sakoma, viltis – kvailių motina, tad tikėkimės, kad vasara ateis su šiluma ir gerais orais. Juk to labai reikia: žmonėms prasideda atostogų metas. Tad linkiu, kad jos jums būtų turiningos ir tik su palankiais orais.
O dabar apie kiek linksmesnius dalykus, kurie praskaidrina, nušviesina mūsų gyvenimą. Kas būtų, jei neturėtume iš ko pasijuokti, kuo pasidžiaugti? Ar kada nors susimąstėte, kodėl tokios populiarios rusų komedijos? Jie, kaip kokie amerikiečiai ar prancūzai, nekuria ir nesijuokia iš dirbtinių, nerealių situacijų, o pasakoja apie savo kasdieninį gyvenimą, moka nieko neįžeisdami pasijuokti patys iš savęs.
Laisvės gatvėje yra sužymėtos automobilių stovėjimo aikštelės: pažymėta kiekviena vieta, į kurią turi sutilpti automobilis. Taigi, vieną dieną iš toli pamačiau, kaip į tą teritoriją bando įsisprausti raudonas automobilis. Šalia stovinti mergina lyg policininkas bando parodyti, kiek ir kur galima judėti. Ėjau, stebėjau, kaip tos mašinos savininkė bando atlikti tokią sunkią misiją ir galvojau, kaip ta moteriškė, nemokėdama tinkamai manevruoti, gavo vairuotojo pažymėjimą? Gal ne gavo ar išsilaikė, o tiesiog nusipirko? Beje, grįždamas pamačiau, kad tas raudonas automobilis vis tiek pastatytas netvarkingai: abu jo ratai stovėjo ant važiuojamosios gatvės dalies.
Dar viena keista situacija, susijusi su telefonu. Aš visada galvodavau, kad mobiliaisiais telefonais nuolat, nepaleisdami iš rankų, kalba, rašinėja trumpąsias žinutes tik mokiniai ir jaunimas. Pasirodo, vėl klydau. Neseniai užėjau į kavinę papietauti. Žmonių buvo vos vienas kitas, tad iškart pastebėjau prie vieno staliuko sėdintį ir mobiliuoju telefonu kalbantį solidų vyruką. Kostiumuotas, su kaklaraiščiu, žodžiu, inteligentiškai atrodantis. Nemačiau, ką tas kalbėtojas valgė, bet jis nuolat kalbėjo telefonu. Ir, kiek supratau, vis su tuo pačiu žmogumi, nes negirdėjau, kad pokalbis būtų nutrūkęs ar suskambėjęs naujas skambutis. Pietavau gal kiek daugiau nei dvidešimt minučių, o kai išėjau, vyrukas telefonu tebekalbėjo. Juokais pagalvojau, kad ši situacija – puiki reklama kažkuriam iš mobiliųjų telefonų operatorių: jei žmogus gali tiek ilgai kalbėti, vadinasi, jam tai nekainuoja arba kainuoja labai mažai. Tik koks operatorius gali užsakyti tiek ilgai trunkančią reklamą – neįsivaizduoju.
O pabaigai – apie žydėjimą. Ar pastebėjote, kad šiemet viskas žydi vienu metu: ievos, alyvos, kaštonai, sodai. Daug kas iš jų jau baigia skleisti savo grožį ir kvapą. Trumpas šiemet žydėjimas, tad pasidžiaukim tuo, kas dar tebežydi. Gražaus ir prasmingo visiems žydėjimo.
sisbeitauskas@santarve.lt
Pastebėjau, Šisbeitauskai, dažnai Jums visokių problemų dėl važiavimo autobusu kyla:). Žiemą per šalta, vasarą per šalta. Patarčiau iki redakcijos dažniau pėstute paėjėt ir bus gerai.