Patys šiukšlinam, patys baisimės…

Nežinau, ar ir vėl bus daug pasipiktinusių netikėtai ketvirtadienio rytą suskambusiais naujosios bažnyčios varpais, bet man jų skambesys patiko. Varpai šį kartą skelbė džiugią naujieną: Mažeikių abiturientai švenčia Paskutinio skambučio šventę. Ir kas dėl to gali pykti? Juk aštuntą ryto pats laikas pabusti ir keltis, juolab kad žadina ne žadintuvas, o bažnyčios varpai. O aš pabudau dar anksčiau, gal šiek tiek po šešių, nes pro langą išgirdau kažkur grojančią muziką ir džiugius jaunimo šūksnius. Pasirodo, netoli manęs gyvena kažkuri iš abiturientų auklėtojų. Dabar gal reikėtų sakyti klasės vadovių. Bet tas žodis „auklėtoja“ ateina iš labai toli: bene prieš keturiasdešimt metų jis aidėjo ausyse, bet tik jis, o ne klasės vadovė.

O išgirdus tą muziką ir jaunimo linksmybes, širdį perlieja maloni šiluma: juk ir mes kažkada buvome tokie – jauni ir gražūs, su didžiausiu džiaugsmu ir entuziazmu laukę Paskutinio skambučio. Tik tos tradicijos – po langais žadinti ir kviesti išeiti savo auklėtoją, tada dar nebuvo.  Ir visiškai nesvarbu, kad ta auklėtoja, iš jaudulio ir nerimo nemiegojusi visą naktį, neva ką tik pažadinta, jau su šukuosena ir visu manikiūru pasirodo lange. Vis tiek smagu ją „pažadinti“ ir pasikviesti į Paskutinio skambučio kelionę. Sėkmės tau, gražus ir energingas Mažeikių jaunime, tegul jūsų augantys sparnai būna tvirti ir nuneša ten, kur jūs surasit savo tikrąjį uostą. Ir lieka tik tikėtis, jog tas uostas, kad ir po kokių ilgų klaidžiojimų, bus gimtieji Mažeikiai.

Visai kas kita, net, sakyčiau, labai negražaus, vyksta mūsų šalyje: ūkio ministrės Birutės Vėsaitės skrydis į Kazachstaną, kuriuo ji supainiojo privačius ir viešuosius interesus, baigėsi jos skrydžiu iš užimamo posto. Ką darysi… Jei pati trauktis nenorėjo, tą padaryti jai padėjo kolega Ministras Pirmininkas ir šalies galva – Prezidentė. Greitai čia su ponia Birute buvo susitvarkyta. Anksčiau tokie dalykai vykdavo daug ilgiau, o dabar – savaitė, ir sudie. Tai reiškia, kad valdžia nors šiek tiek tobulėja, o tai yra sveikintina.

Deja, tobulėja ne visi: savęs nuskriausti ir sudrausminti niekaip nenori mūsų išrinktieji seimūnai. Jei pagaliau nusprendė atimti atlyginimą iš prašapusios kolegės Neringos Venckienės, tai už nedalyvavimą posėdžiuose nusibraukti dalį savo atlyginimo nesutiko. Kur tau! Kas yra pjovęs šaką, ant kurios pats sėdi? Nebent ta šaka nulūžusi ir guli ant žemės. Juk ne vienu šimtuku litukų sumažėtų parlamentarų atlyginimai, o juos pamilusiems ponams, oi, kaip nelengva būtų atsisveikinti. Kažin kaip jausis Seimo nariai, kai atsisveikinti su tais litukais vis dėlto teks ir nori nenori reikės pereiti prie svetimšalio euro.

Mums, eiliniams piliečiams, kas: kad ir koks būtų tas pinigas, visada jo nebuvo tiek, kiek reikia – žmonės gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, kartais ir to neužtenka.

Nors kažkas man dėl pastebėtų autobusuose trūkumų pasiūlė į darbą vaikščioti pėsčiomis, bet, taupydamas laiką, kartkartėmis vis dar pasinaudoju visuomeninio transporto paslaugomis. Ir tai kartais yra visai neblogai. Vieną pavakarę grįžtant iš darbo dvi moterys kalbėjosi apie išgražėjusį Mažeikių miestą: neatpažįstamas pasidarė tiek senamiestis, pasipuošė ir mikrorajono pagrindinės gatvės. Moteriškės džiaugėsi gausybe skveruose ir gatvėse atsiradusių gėlių, gėlių prisodintomis gėlinėmis, daugybe žaliuojančių augalų, vaikų žaidimų aikštelėmis, suoliukais ir stalais. Viena moterėlė teigė grįžtanti iš Šiaulių, tad ten tokių grožybių ji nemačiusi. Mažeikiai daug gražesni už Šiaulius. Va, taip!

O dėl tų pastabų, kad žmonės, o kartu ir aš, važiuodami visuomeniniais autobusais patiria diskomfortą, tai tikrai ne mano problema – tvarka turi būti. Nesvarbu, ar tai žiema, ar vasara. Mes mokame už paslaugą ir ji turi būti kokybiška.

Jau kalbėjau, kad puošiant senamiestį, V. Burbos gatvėje buvo pasodinti dvylika jaunų ąžuoliukų. IR KĄ JŪS MANOT? Jei šiuos projektus vykdantys valdininkai vis dar sako, kad tie ąžuoliukai atsigaus, tai toje gatvėje sutikta mano buvusi biologijos mokytoja pasakė tiesiai šviesiai – jie jau yra nudžiūvę. Iš tiesų, kituose toje gatvėje esančiuose medžiuose paukščiai jau suspėjo išperėti atžalas, o mūsų ąžuoliukai nerodo jokių gyvybės požymių. Tad kuo dabar tikėti – profesionalia patirtimi ar po popierius nardančiais valdininkais?

Tai va, ne visos gatvės dar pasipuošė, tad kol V. Burbos gatvėje sužaliuos tikri medžiai, dar teks šiek tiek palaukti. Nebent susmaigstytų kitus medžius – ir jau ne vėlai rudenį neatsigavusius, o vasaros pradžioje, jau sužaliavusius.

Ir dar vienas pastebėjimas apie miesto puošybą ir tvarkymą. Kažkas pastebėjo, kad pavenčiuose, ties pirmuoju upeliu, daug šiukšlių. Tas pats žmogus klausė, kas turėtų pasirūpinti, kad ten nebūtų šiukšlinama ir šiukšlių nebūtų. Tą vietą pats dažnai matau: po visuomeninės talkos „Darom“ šiukšlių, daugiausiai įvairių gėrimų taros, ten nebeliko, bet dabar situacija vėl darosi panaši į buvusią.

O kas ten šiukšlina? Mes patys, kasdien ateinantys poilsiautojai, kurie, kaip sakoma, kur šiko, ten ir paliko. Tai kas turėtų saugoti, kad jie nešiukšlintų? Negi pastatysi kiekvienoje poilsiavietėje po žmogų, kuris drausmins šiukšlintojus? Tad kol kiekvienas netapsime sąmoningi ir nesuprasime, kad niekas po tavęs nieko nesutvarkys, tvarkos nebus.

Rytoj – dviračio kroso varžybos, tad susitiksime vidurdienį prie pavenčių šašlykinės. Atvažiuosiu su keturračiu.