Lietuvos Sąjūdžiui jau 25-eri. O atrodo, kiek čia seniai tai buvo, kai Lietuvoje mums ryškiau blizgėjo akys, stipriau plakė širdys, o žodis „Lietuva“ susikibus kažkur minioje skambėjo dešimt kartų prasmingiau ir buvo lyg tas medaus skonis burnoje. O kaip skambėjo Kudirkos „Lietuva, Tėvyne mūsų“! Niekam tada tų žodžių, skirtingai nei ankstesnių himnų, nereikėjo mokytis per prievartą: jie buvo tokie brangūs, savi, tarsi gauti kartu su motinos pienu. Gal ir buvo taip gauti, bet laikui bėgant buvome prigirdyti kitokiu pienu, kitokiais žodžiais. Pamenu, kaip kokios šventės, kad ir giminės susiėjimo metu, tyliai, ramiai, su ašaromis akyse skambėjo Maironio „Lietuva brangi“. Lyg kokia šventa malda ar giesmė…
Ir visa tai tada, prieš 25-erius metus atgavom. Kaip ir mūsų pasididžiavimą – Vilniaus arkikatedrą. Jos prieigose rytą po Sąjūdžio suvažiavimo pirmos dienos tauta jau kalbėjo „Tėve mūsų“.
Tai buvo TADA. DABAR vaizdas šiek tiek pasikeitęs: nebe taip blizga mūsų akys, kitaip plaka ir širdys ir tas himnas kažkoks nebe toks. Kodėl? Jokiu būdu dėl to nekaltinu Sąjūdžio, bet jam veikti dabar tikrai yra ką. Įsisiautėjo mūsų valdininkai, paprastas žmogus jiems jau nebe toks, koks buvo anksčiau. Ar turėjome tiek elgetų prie parduotuvių, tiek benamių prie atliekų konteinerių, tiek bedarbių, tiek nebegalėjusių išgyventi Lietuvoje ir dėl to į užsienį išvykusių tautiečių? O tai reiškia, kad valdžia dirba kažkaip ne taip. Neaišku, kam ji dirba.
Ai, baisus ir nemalonus dalykas ta politika, bet nori nenori, tenka į ją įbristi. Visai kas kita mūsų miesto reikalai. Ir jei jie įdomūs ir aktualūs, tai apie juos daug įdomiau kalbėti.
Jau beveik mėnuo, kaip su žeme buvo sulyginta parduotuvė „Super netto“. Dabar ten liko tik smėlėtas plotas ir buvusios automobilių aikštelės asfaltas. Kažkur teko skaityti, kad toje vietoje išaugs daug didesnis ir prašmatnesnis prekybos centras, tad kol kas lieka laukti ir tikėtis, kad taip tikrai bus. Aš manau, kad viskas vyks labai greitai: kaip dingo buvusi parduotuvė, taip atsiras nauja – nė pinigų nespėsim atidarymui susitaupyti. Aš džiaugiuosi kiekviena nauja parduotuve – kur daugiau nueisi pasivaikščioti, jei ne į didelę parduotuvę: ir akis į prekes paganysi, ir vieną kitą pažįstamą sutiksi. Ko daugiau reikia!?
O kai parduotuvė dingsta – jau negerai. Štai viena moteris bėdoja, kad Mažeikiuose neliko audinių parduotuvės. Ne todėl, kad jai nebėra kur nueiti pasivaikščioti, o todėl, kad joje būdavo pirkti nestoro gobeleno. Tokio kitose parduotuvėse nesą. Ir kaip tą susirūpinusią moteriškę paguosti. Pasiūlyti važiuoti to gobeleno į kitą miestą? Juk susigraudins dar labiau: ir papildomos išlaidos, ir pavydas, kad kitame mieste yra, o Mažeikiuose – ne. Žinot juk, kokie mūsų žmonės!
Ta moteris iš tiesų galvota: netgi siūlo verslininkams atidaryti parduotuvę ir prekiauti jai reikalingu gobelenu. Va tai tau, kaip tik žmogui ko nors labai prireikia, net visokių genialių idėjų gimsta. Nežinau, kur rasti tos būsimos parduotuvės vadovus: pasakyčiau, kad parduotuvėje būtinai atidarytų audinių skyrių, kur būtų ir plono gobeleno.
O kad ta moteris gali susigraudinti iš pavydo, sprendžiu iš to fakto, jog ji labai nervinasi, kad bus renovuojamas kaimyninis namas, o jų kažkodėl ne. Iš tiesų – kokia neteisybė. Ir kaip dabar atrodys šalia renovuoto namo likęs nerenovuotas. Kontrastas akis badys ir miegoti neleis.
Rūpestingos tos mūsų moterys, tikrai ne egoistės. Štai dar viena mažeikiškė susirūpino, kodėl laikraštyje nerašoma apie vieną vaikų futbolo komandą: esą jie visur važinėja, rungtyniauja, o laikraštyje apie juos – nieko. Šį kartą ta moteris prašovė, nes tikriausiai laikraščių neskaito: pasirodo, viskas apie juos buvo rašyta. Ir ne kartą. Taigi, ne visada moterimis galima pasitikėti. Gerai, kad čia ne koks svarbus ar ypatingas atvejis, o tik futbolo komanda.
Dar kita rūpestinga mažeikiškė susiruošė į kirpyklą. IR KĄ JŪS MANOT? Beeidama po vieno namo balkonu pamatė sukratytas šiukšles. Dar geriau įsižiūrėjusi pastebėjo, kad tose šiukšlėse daug vaikiškų sauskelnių. Moterytė labai susinervino ir puolė apie tai papasakoti man. Nesuprantu savo misijos: ar aš turiu eiti ir tą šiukšlynėlį sutvarkyti, ar kaip Šerlokui Holmsui aiškintis, kas iš vaikų turinčių tėvų drįso prišiukšlinti po balkonu?
Ar jūs Mažeikiuose žinote tokią Geležinkelio gatvę? Viena jos dalis yra senamiestyje, kai pervažiavus geležinkelio pervažą, staigiai sukame į dešinę. Čia tos gatvės pabaiga. O pradžia yra mikrorajone, prasideda nuo Ventos gatvės ir tęsiasi palei geležinkelį. Ten toks garažų kvartalas yra. Visai neseniai pro ten reikėjo eiti, tad nuo to vaizdo pašiurpau: antrą tokią gatvę Mažeikiuose vargu ar rastum: apie duobes nekalbu, asfalto kur ne kur likučiai matyti, borteliai išvis nežinau ar kada nors yra buvę. Žodžiu, ne gatvė, o kažkokia jos parodija. Gerai, kad ten užkampis ir miesto svečiai nepamato, kokią mes turim gatvę.
Vos ne visą savaitę Mažeikiuose siautėja kalviai raudongalviai. Dar anksčiau surengta jų kaltų kryžių paroda, dabar vyksta visokie mokymai, praktikos darbai. Kalvystės meno ir amatų šventė naudinga ir mažeikiškiams: yra kur išeiti, ką pamatyti, pasiklausyti muzikos, dainų. Ir viskas, kaip sakoma, už ačiū. Tereikia tik iš namų išsijudinti. Tad nepatingėkit. Šiandien pats šventės įkarštis: kviečia amatų mugė, kareivių pasirodymas, dar visokios įdomybės ir didžiulis koncertas. Šiandien apie trečią valandą jau sukinėsiuos prie Kultūros centro, gal ko gero rasiu nusipirkti amatų mugėje. Tad ir jūsų lauksiu ten.
sisbeitauskas@santarve.lt
