Redaktoriaus skiltis: Europasirengimas

Jei važiuosite sostinėn, prie įprasto keliui skirto laiko pridėkite dar gerą valandą – kad į sutartą vietą  spėtumėte laiku.

Vilnius dabar panašus į kasinėtojų apgultą archeologinį draustinį – tai vienur, tai kitur išdygsta kelių remonto technika ir darbininkų būriai – kasa, rausia, kloja, asfaltuoja. Vilniečiai ir miesto svečiai kasdien sprendžia galvosūkius – kaip be didelių kliūčių nuvažiuoti iš taško A į tašką B ir nepavėluoti. Dėl visa ko išvažiuoja iš namų jau minėta valanda anksčiau. Ir tai vos suspėja.

Šių eismo nepatogumų priežastis – tai, kad Vilnius ruošiasi priimti garbingus svečius. Prasidedantis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpis reiškia, kad svečių atvyks nemažai ir kad į Lietuvą jie važinės nuolat. Tad bent tos gatvės, kuriomis planuojamas pagrindinis „eurosąjunginis“ judėjimas, turi blizgėti ir netraumuoti automobiliuose sėdinčių keleivių. O ir vaizdai turi būti gražūs!

Vilniaus meras praėjusią savaitę atsiprašinėjo vilniečių – esą ankstesnė Vyriausybė pasirengimo, arba, kitaip tariant, tvarkymosi, darbams neskyrė pinigų, dabar lėšų atsirado, tad visi skuba juos paversti sostinei naudingais pokyčiais. Vilniečiai neturėtų labai pykti – svečiai išvažiuos, naujas asfaltas, šaligatvių plytelės ir želmenėliai liks – bet kol kas pyksta ir burnoja. Nes kam smagu brangias vasaros valandas spūstyse leisti, išmetamosiomis dujomis alsuoti ir kaskart vis naujus laikinus akligatvius įprastame kelyje atradinėti…

Stoviniuojant tokioje spūstyje prisiminiau Mažeikių istoriją. Senais „perestrojkos“ laikais į mūsų miestą turėjo atvykti vienas itin garbus svečias – visos Lietuvos partijos sekretorius. Tąkart ir mūsiškiai susigriebė po laiko – ar pinigų iš anksto negavo, ar planai buvo nevykę, bet Laisvės gatvės namus dažė per naktį – ir… iš trijų pusių. Kiemo sienos, kurių gatve važiuojant ar einant nebuvo matyti, liko nedažytos – laukti geresnių laikų. Arba kitų vizitų.

Reikia tikėtis, kad sostinės remontai nebus panašūs į mažeikietiškus gatvės tapybos darbus – jų rezultatai liks sveiki ir naudingi ir pirmininkavimui pasibaigus.

Kita vertus, yra manančiųjų, kad vilniečiams nederėtų persistengti – gal kaip tik turėtume pasirodyti tokie, kokie esame – ir nelabai turtingi, ir ne itin susitvarkę. Nes priešingu atveju eurofinansininkams gali šauti į galvą, kad europinė parama mums ne tokia jau ir reikalinga.

Visokių minčių yra. Kai kam net kyla retorinių klausimų: kodėl, tarkim, egiptiečiai prieš garbingus svečius nepuola perdažyti piramidžių ar asfaltuoti dykumos? Gal pas juos tokie apskritai nevažiuoja? O gal tūkstantmečius formavęsis mentalitetas nebepripažįsta jokių autoritetų – tik tikrovę – be laikui neatsparių pagražinimų?

Kad ir kaip ten būtų, prieš važiuodami sostinėn, į kelionės tvarkaraštį įtraukite kelias papildomas valandas –  tebus tai kiekvieno prisidėjimas prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai.