Kad ir kaip gražiai, gundančiai atrodančių braškių, kurios parduodamos vos ne visus metus didžiuosiuose prekybos centruose, niekada neperku. Ir kvailiui aišku, kad šios, kaip atvirukuose atrodančios raudonos uogos atvežtos iš kitų šalių: jos tik iš išvaizdos atrodo kaip braškės, o paragavus jokio malonumo nėra. Tuo įsitikinau vakarėlyje birželio pradžioje: suvalgiau vieną gundančią uogą, bet nieko nepajutau – anei kvapo, anei kokio skonio. Tos lenkiškos gražuolės gundytojos tik vadinasi braškės. Jos skirtos nebent tortams, pyragams papuošti, bet ne šiaip pasigardžiuoti. Neaišku ir kaip, kur tos uogos auginamos, kad jų yra visus metus.
Ir, neduok Dieve, tokia atvežtine uoga kuri nors mama pavaišins pirmą kartą šią gražuolę matantį ir ragaujantį mažylį: tokios uogos vaikas nebenorės ir manys, kad visos tos raudonos uogos yra neskanios. O kai pasirodys tikros, saldžios, kvepiančios, mūsų daržuose užaugintos braškės, jis jų nebenorės. Gaila būtų vaikų: kokio skanėsto jie atsisakytų!.
Pirmąjį tikrų, darže užaugintų braškių kvapą šiemet pajutau užėjęs į vieną iš balkoninių parduotuvių. To kvapo neįmanoma sumaišyti nė su kuo – seilės iš karto ima skirtis. Kadangi šiek tiek „kando“ kilogramo braškių kaina – 12 litų, jų nusipirkti nesiryžau. Už kelių dienų jos jau kainavo pora litų pigiau, tad nusipirkau jų puskilogramį vien paragauti.
O praėjusio trečiadienio turguje buvo galima rasti braškių net už keturis litus, bet jos, žinoma, savo išvaizda skyrėsi nuo atvirukinių lenkiškų grožybių. Į jas buvo panašios tik šešis litus kainuojančios uogos, kurias mažeikiškiai noriai pirko.
Taigi, sutriname braškes, pagal skonį beriame cukraus, įpilame kas ko mėgstame: pieno, grietinėlės ar net kefyro, viską gerai išmaišome ir, prikąsdami šviežiu batonu, skanaujame. Pasinaudokite šia birželio mėnesį mums skirta skanybe, nes paskui pasipils vėl tik atvirukinės užsienietiškos raudonos uogos.
Birželis jau kvepia braškėmis, o kuo jums kvepia Joninės? Kaip tik rytoj, Joninių išvakarėse, ir švęsime šią gražią šventę, vainikuosime Janinas ir Jonus, kūrensime laužus visai pamiršdami, kad yra ir toks vardas Rasa, Rasuolė… Labai gražus lietuviškas vardas, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Tiksliau, prasidėjo ne nuo to moteriško vardo, o nuo vasaros saulėgrįžos šventės, kurios viena iš dalių vadinama Rasomis.
O kur tas Rasas rasi, jei ne ankstų trumpiausios vasaros nakties rytą pievose, kurios dar nenušienautos ir kvepia pačiu puikiausiu vasarišku aromatu: dešimtimis čia augančių ir žydinčių augalų. Tai va, kuo man kvepia Joninės: ne kepamų šašlykų dūmais, linksmybėmis, o vasaros žolynais. Žinoma, aš nieko prieš ir šašlykų paskanauti, pasilinksminti: juk reikia džiaugtis dar viena sulaukta vasara ir jos dovanojamomis gėrybėmis. Juk Rasos, arba Joninės, – visa ko atsinaujinimo pradžia.
Jonines švenčia mažeikiškiai, į jas kviečia Viekšniai, kiek žinau, švęsti rengiasi bugeniškiai, renaviškiai ir Urvikių kaimo gyventojai. O kiek aš tų vietų dar nežinau… Smagu, kad lietuviai nepamiršta savo senovinių švenčių ir stengiasi išlaikyti tai, ką kūrė mūsų seneliai ar proseneliai.
O mes, žinoma, susitiksime Pavenčiuose, tradiciškai prie šašlykinės: prie vieno iš stalų šašlykus skanausiu ir aš. Na ir kas, kad tas patiekalas nėra lietuviškas, bet tikrai vertas kartkartėmis jo paragauti, o po to maloniai pasirakinėti dantis. Šiaip Joninių pagrindinis patiekalas turėtų būti ekologiškas lietuviškas sūris, bet jo kaina nė kiek nenusileidžia šašlykams, tad koks skirtumas?
Beje, Joninėmis Mažeikių vasaros pasilinksminimų sezonas nesibaigia: ateinantį penktadienį mus į koncertą kviečia būrys ateivių iš visos Lietuvos, tarp kurių sukinėsis ir prašantis jo damos neliesti estrados princas, ir kiti atlikėjai, kurie Mažeikiuose pasirodys gal pirmą kartą.
Taigi, gerbiami mažeikiškiai, nepasididžiuokit ir eikite į gamtoje vykstančius koncertus, nes kitokių vasarą kaip ir nenumatyta.
Kas galit, turit laiko ir noro, antradienį šaukit į Juodkrantę, kur vyks mažeikiškių organizuojamas jaunimo muzikos festivalis – turėsite progą palaikyti didelį būrį mažeikiškių atlikėjų. Savi balsai ir kraštiečių palaikymas kiekvienam dainininkui būna pats brangiausias. Jei savam krašte pranašu nebūsi, kodėl nepabandžius kitur?
Kažkaip visas mano kalbėjimas susijęs su vasara, jos skanėstais, pramogomis ir maloniais pasiūlymais.
Bet juk praėjusią savaitę turėjome ir vieną kuriozinę situaciją, kai tauta, o tarp kitų ir mažeikiškiai, labai susirūpino „Swedbanko“ situacija. Nežinau, kiek žmonės bankui pakenkė ar padėjo, bet pati situacija buvo įdomi. Svarbiausiai, kad užteko kažkam kažką vamptelėti, ir prasidėjo… Pajudėjo žmonės savo santaupų gelbėti ir, pasirodo, be reikalo. Viena laimė, kad mano tik keli litukai tame banke yra, tad didelių nuostolių nesitikėjau ir nebijojau.
sisbeitauskas@santarve.lt
