Tradiciškai apie orus: dabar nebegalim dejuoti dėl karščių, bet jau norisi pazyzti, kad kasdien lyja: tai sudaro nepatogumų ne tik poilsiautojams, bet ir žemdirbiams – nors ir nedidelis lietus, bet darbas vienai ar kelioms dienoms sustoja. Bet tiek jau to: mūsų javapjūtės meistrai dabar tiek išradingi ir gudrūs, kad net esant nepatogiems orams sugeba grūdus suvežti į aruodus ar parduoti juos supirkėjams. Taip, matyt, bus ir šiemet, tad negalėsime dejuoti, kad derlius prastas.
Tikriausiai nėra žmogaus, negirdėjusio posakio: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Pastebėjau, kad jis mano gyvenime pasiteisino jau ne kartą. Nežinau, iš tiesų, ar čia gerai, ar ne – bet vieną kartą imi ir panosėje pastebi ką nors neįprasto.
Vieną dieną kažkoks paukštis apdergė mano kambario langą. Skrajūno (sprendžiant iš to, kokia dėmė „papuošė“ stiklą), matyt, nemažo būta. Kadangi prie lango nelengva prieiti – reikia atitraukinėti baldus – nevaidinau stropaus švaruolio ir nusprendžiau langą nusivalyti, kai turėsiu daugiau laiko. O to laiko vasarą, kai dar neatostogauji, nelabai yra. Tiksliau, jo visai nėra, o čia dar lango valymui… Taip nusitempė ta ceremonija iki pat rugpjūčio, kol nušvito atostogos. Tada jau už bausmę nusprendžiau nusivalyti ne tik apdergtąjį, bet visus buto langus ir dar du veidrodžius.
IR KĄ JŪS MANOT? Kai su visa purškiama buitine langų valymo chemija priėjau prie virtuvės lango, virš jo, pačiame palubyje pamačiau kažką panašaus į puodžiaus žiestą mažą ąsotėlį. Pasirodo, visą pusvasarį bute gyvenau ne vien aš su savo keturkoju, bet dar ir… širšė. Virtuvės langas paprastai nuolat praviras ir į jį aš visai nekreipiu dėmesio. Tuo pasinaudodamas ir apsigyveno virtuvėje tas piktas vabzdys. Tiesa, visai jis nepiktas: nei aš tam gyviui trukdžiau, nei jis man trukdė: pasistatė namą, pagyveno ir dingo. Jei tą vaizdelį būčiau pastebėjęs anksčiau, tikrai būčiau susirūpinęs: kaip čia įsitaisė kažkoks nekviestas padaras? Ir net baimės gal būtų bent kiek atsiradę… Bet kadangi aš to padaro nemačiau, viskas baigėsi be konfliktų. Ir dabar tas ąsotėlis tebekabo palubyje: kažkaip gaila griauti kažkieno namų. Kad ir buvusių…
Paskui susimąsčiau, kad įdomūs savo gyvenimais būna ne tik dvikojai, bet ir kažkokie kiti gyvi sutvėrimai. Tai va, jei ne tas besarmatis paukštis, nebūčiau dar kurį laiką žinojęs apie savo kaimynus.
O štai visai kitoks pastebėjimas iš gyvenimo, kuriuo pasidalijo viena graži mažeikiškė ponia. Ji papasakojo, kad kartą buvo užėjusi į Žemaitijos gatvėje esančią firminę parduotuvę, kurioje prekiaujama vištiena, jos gaminiais, žuvimi, pieno produktais ir net valgomaisiais ledais. Viskas puiku, bet mano pažįstama, be žuvies, nusprendė į namus parsinešti ir ledų. O čia jau susidūrė su problema: greitai eiti namo dar neketino, o ledai rankinėje turėjo atsidurti šalia žuvies. Moteris prisipažino nenorėjusi namuose valgyti ledų su žuvies prieskoniu – apie tokius nelabai buvo ką girdėjusi. O maišiuko atskirai susidėti ledams niekur nematė. Tad teko kreiptis į pardavėją: ši lyg niekur nieko padavė polietileninį maišiuką ir pasakė, kad padėti juos viešai pavojinga, nes žmonės juos ima reikia ar nereikia. Nežinau, ar toks taupymas čia reikalingas, juolab kad parduotuvė specifinė ir ne bet kas čia užsuka. Aš pats joje esu buvęs gal du kartus…
Ta pati moteris man išsakė ir dar vieną nusiskundimą dėl bankomatų: esą anksčiau buvo labai patogu, kai prie jų galėdavai prieiti iš lauko pusės: bet kokiu laiku, net naktį. Dabar bankomatai tapo pasiekiami ne visi: jie pateko į uždarą erdvę. Pavyzdžiui, pagyvenusiam žmogui prireikus pinigėlių nelabai patogu iš senamiesčio nusigauti į mikrorajoną ar iš jo į senamiestį. Moteris sakė suprantanti, kad bankai taip daro dėl saugumo, bet juk šiais laikais nuo chuliganų apsiginti yra visokių kitokių priemonių, net tik kaip viską uždaryti po stogu. Tam juk yra ir vaizdo stebėjimo kameros, kurios gali fiksuoti viską, kas vyksta prie bankomatų.
Aišku, čia ginčytini klausimai: kiekvienas ginasi kaip jam patogiau, tad surasti būdą, kuris patenkintų visus, išties yra sunku – ir kažin ar įmanoma. Kaip sakoma, visiems neįtiksi ir geras nebūsi.
Štai surengia kas nors šventę, festivalį ar šiaip susibėgimą, o paskui girdime, kad jaunimo muzikos festivalyje sugautas ne vienas prekiaujantis narkotikais ar jau pats, kaip sakoma, „apsinarkošinęs“. Neseniai tokie dalykai buvo užfiksuoti muzikos festivalyje Būtingėje, kai su kvaišalais sulaikytas ne vienas jaunuolis. Ir net ne su mažais kiekiais. Kažkaip nesinori tikėti, kad tokių renginių organizatoriai propaguoja teigiamą požiūrį į kvaišalus, bet tokio jaunimo prisirenka. Mano galva, visus tokius asmenis reikėtų fiksuoti, įkelti jų duomenis į laikmenas, kurios būtų prieinamos renginių organizatoriams, apsaugai. O šios tarnybos, pamačiusios kažką įtartino, iš karto gautų informaciją ir tokių asmenų niekur neįleistų. Narkomanų siautėjimo atvejai fiksuoti ne tik Būtingėje – iš panašaus pobūdžio muzikos festivalio Zarasuose grįžęs pažįstamas jaunuolis stebėjosi, kad kvaišalai ten „liejasi laisvai“.
Kitą savaitę minėsime Tarptautinę fotografijos dieną, tad norėčiau palinkėti gerų kadrų ir kūrybinių minčių šios srities specialistams Jonui ir Sigitui, Agnei ir Elijui, Kazimierui ir Artūrui, Algimantui ir Gedeminui: te neprabėga pro jūsų ir jūsų aparato akį nė viena svarbi, graži ar kitaip įsimintina akimirka.
sisbeitauskas@santarve.lt
