Sveikatos apsaugos ministerija kartu su visuomenės nuomonės tyrėjais džiaugiasi: sumažėjo manančiųjų, kad be kyšio jie bus blogiau gydomi. Tas sumažėjimas nėra labai akivaizdus, nes kaip komentuoja ministerijos užsakytą tyrimą sociologai, daugiau nei pusė gyventojų vis dar mano, jog sveikatos paslaugų kokybė labai priklauso arba priklauso nuo asmeninio atsilyginimo.
Galime sutikti ar nesutikti su apklaustųjų nuomone, juo labiau, kad oficialiame pranešime nepasakyta, ar gyventojai apskritai komentavo paslaugų, kurias jiems suteikia už pinigus ar veltui, kokybę.
Tad tenka vadovautis labai seniai gyvenusio mokslininko teiginiu, kad viskas šiame pasaulyje reliatyvu. Kitaip tariant, priklauso nuo atskaitos sistemos.
Štai jums tokio atskaitos taško pavyzdys.
Penktadienį su reikalais užbėgau į vieną sveikatos įstaigą. Stovėdama koridoriuje girdžiu: kažkas vaitoja. Tas vaitojimas tylus, tačiau nesiliaujantis nė minutei – lyg žmogus liūliuotų ar bandytų užkalbėti savo kančią… Atsigręžiu į močiutę su lazdele, tai ji linguoja apsikabinusi savo rankinę ir dejuoja.
Panašiais atvejais, kiek jau save pažįstu, galima dvejopa reakcija. Pasakai sau, kad čia gydymo įstaiga, tad visi ateina ne džiūgauti, o kentėti, ir nesikiši. Arba bent paklausi žmogaus, kuo galėtum padėti, ir kuo gali, padedi. Nors stiklinę vandens atneši.
Paklausiau. Močiutė sunkiai, bet paaiškino, kad jai labai skauda dantį, o daktarai nepriima. Kodėl nepriima? Todėl, kad reikia talonėlio. O talonėlio ji neturi.
Kad dantį gelia siaubingai, matyti buvo ir be medicininio išsilavinimo. Kas yra patyręs tą „malonų“ pojūtį, supras.
Kai su įstaigos vadovais pradėjome aiškintis, negi iš tiesų moteriškei neįmanoma kaip nors padėti (reikia pripažinti, kad sureaguota buvo išsyk), pro šalį einanti slaugytoja papriekaištavo: pacientė gi turinti talonėlį… Kokiai dienai? Trečiadieniui!
Iš tiesų, ko dar norėti? Turi talonėlį trečiadieniui, pasakyk savo dančiui, kad palauktų ir eik namo. Gal per savaitgalį ir dar dvi darbo dienas jis apsigalvos ir nurims, o gal paklaikęs nuo skausmo pats jam galą padarysi – pasiimsi reples ir išsilupsi tą niekingą dantį. Ar pas kokį kaimo kalvį nueisi, juk senais laikais jie visiems dantis gydydavo…
Šiaip ne taip senutę įgrūdome pro odontologo kabineto duris. Suprantama, kad būtų tikriau, reikėjo man palaukti šios istorijos atomazgos. Bet išgirdau pažįstamą gydytojos balsą (o ją nuo seno labai gerbiu), tad pagalvojau: ji turi padėti, negali „išspirti“ vargšės apsiašarojusios ir drebančios močiutės. O ir laiko vaikštinėti po sveikatos įstaigas turėjau ribotai.
Tad taip ir nežinau, ar medikai išrovė tą nelemtą dantį, ar davė stebuklingų vaistų, kurie jį nuramintų iki trečiadienio, ar rado dar kokią nors išeitį.
Faktas tas, kad gali sėdėti ir dejuoti prie medikų durų, gali tyliai šluostytis ašaras, gali kantriai belstis į tas duris ir į visokias anksčiau jų duotas priesaikas, ir nieko nepasiekti. Darbo laikas pasibaigs ir galėsi eiti namo. Laukti, kol ims galioti nelemtasis talonėlis.
Kiek pamenu, bent ankstesniais laikais, į skaudantį dantį registratūrose buvo žiūrima atlaidžiau – kaip į ekstra atvejį. Gal tvarka ir pasikeitė, gal dabar galioja kiti prioritetai. Nežinau.
Tad kas gali paneigti, kad ta pusė Lietuvos gyventojų, manančių, kad medicinos paslaugos – labai nevienodos, yra kvaila ir labai klystanti? Gal ir ne užmokestis esmė, gal medicinos karuselę greičiau suktis dabar priverčia kiti veiksniai?
Kad ir kaip svarstytume, prie durų dejuojanti ir ašaras braukianti močiutė niekur nedings.
Ji – pats solidžiausias argumentas. Rodiklis. Įvaizdis.
Ar man patinka tokia situacija? Ar nebijau vieną dieną joje atsidurti pati? Cha.
Geriau tegul šito savęs paklausia pertvarkų ir tvarkų kūrėjai. Ir vietoj kvailų apklausų eilinę darbo dieną pasėdi prie eilinės poliklinikos kabinetų durų.
ir apmaudu, kad šitaip pas mus žiūrima į kito žmogaus skausmą ar neviltį. Svarbiausia yra talonėlis. Čia gal ne tas atvejis, bet turint talonėlį pas širdies gydytoją, laukdamas pusantro mėnesio ir kojas pakratyti gali. Mūsų medicinoje tokia praktika taikoma – nėra gydytojo, o jei ir yra – jis vienintelis, tad suk jį devynios: neturi pinigėlių nueiti pas privatininką, atsigulk ir lauk paskutiniosios.
Puiku, kad atsirado neabejingas žmogus ir pagelbėjo senutei. Tačiau supraskite ir medikus – jeigu į kiekvieno paciento skausmą jie reaguotų kaip į savo – greitai išprotėtų. Ar jūs kiekvienas savo darbe 8 val per dieną 100% susikaupęs atiduodate visas jėgas tiesioginiam pareigų vykdymui?
Taigi… . Prieš keletą metų man buvo iškilęs toks klausimas: talonėlio laukia koks 30 žmonių. Gauna apie 10. Ir taip kasdien. O kiti dvidešimt? Išgyja?! Numiršta?! Niekas taip ir nesugebėjo paaiškinti :)
Taigi… . Prieš keletą metų man buvo iškilęs toks klausimas: talonėlio laukia koks 30 žmonių. Gauna apie 10. Ir taip kasdien. O kiti dvidešimt? Išgyja? Numiršta? Niekas taip ir nesugebėjo paaiškinti :)