Pavasarį pasitikime drauge išvarydami žiemą

Štai ir turime pirmąją kalendorinio pavasario dieną. Nors orų karalienė klimatologė Audronė Galvonaitė dar vis pranašauja visokių negandų, nesinori tikėti jos pranašystėmis, kad dar bus ir šlapdribų ir kitokių nelabai malonių dalykų. Bent jau aš tikrai nebenorėčiau jokių žiemiškų staigmenų: jei atėjo pavasaris, tai ir tebūnie jis. Juolab kad antradienį žiemą varysime iš kiemo, tad ir nėra čia ko jai beklaidžioti po mūsų kraštus.
Vieną šios savaitės dieną teko pabūti kaime: tikėkit ar netikėkit, tai tikra atgaiva. Nesvarbu, kad viename kieme teko stumdyti sukritusį automobilį, bet užtat koks oras, kokia atgaiva ir koks gražus dangus! Siūlyčiau visiems pagal galimybes mesti tuos nesibaigiančius miestietiškus rūpesčius ir bent trumpam nors dienelei ištrūkti į kaimą. Jei neišeina, bent kelioms valandoms išsiruošti pasivaikščioti kur nors už miesto, kad ir prie tos pačios mūsų Ventos upės, nors ten kai kur dar ganėtinai šlapia. Bei jei yra koks pėsčiųjų takas, tai jokių problemų. Pamatysit, tikrai nesigailėsit. Taigi, striukę ant pečių, šokit į batus ir – pro duris. Jei nėra saulės ar pučia vėjukas, apsirengti reikėtų šilčiau – vis dėlto dar ne vasara.
Beje, grįžtant iš kaimo, ant ties Kapėnais esančios užtvankos ledo tupėjo vienas savižudis žvejys. Saulė blizgina, temperatūra vos ne dešimt laipsnių šilumos, o jis sėdi lyg niekur nieko ir tikisi kokio laimikio. Nesuprantu tokių „didvyrių“: kai per televiziją kiekvieną dieną rodo apie įlūžusius žvejus ir jų gelbėjimą, patiems žvejams tai „dzin“ – jie tikriausiai galvoja, kad taip atsitikti gali bet kuriam, tik ne jam, arba kažkokia kvaraba yra pažeidusi jų smegeninę.
Linkę plūduriuoti vandenyje miesto šaligatviai ir pėsčiųjų takai jau pradžiūvę, tad pats laikas seniūnijos vadovams pradėti galvoti, kaip tuos vandeningus pėsčiuosius takus sutvarkyti. Tiksliau, galvoti nebereikia: tai jie tikriausiai daro gana seniai, tik kažkodėl nieko neveikia. Vienas baisiausių pėsčiųjų takų yra pačiame mieste, Naftininkų gatvėje. Jis prasideda nuo „Žilvičio“ darželio ir tęsiasi iki pat Žemaitijos gatvės. Šiuo taku nesušlapus kojų galima vaikščioti tik vasarą, ir tai, kai sausra. Bet tada yra kita bėda: duobių ten tiek, kad galima labai greitai išsisukinėti kojas. Tas pėsčiųjų takas baisus jau daugelį metų, tad jei jo nesutvarkys ir šią vasarą, miesto seniūnui reikėtų atsistatydinti. Tiktai taip ir ne kitaip!
Kita mažeikiškių nelaimė jau nuo senų senovės yra geležinkelis. Kiek suprantu, mes jo taip ir neatsikratysim, nors jau išleisti milžiniški pinigai visokiems projektams kurti. Kokių tik pasiūlymų nematėm, bet reikalai kaip nejudėjo, taip ir nejuda į priekį. Kurį laiką ties pervažomis jokių didelių bėdų nebebuvo: palaukti, žinoma, reikėdavo, bet tiek daug, kiek laukti reikia dabar, dar niekada neteko. Dvi savaites su mūsų geležinkeliu vyko kažkokie derinimo darbai: plika akimi mes jų nematėme, pastebėjome tik tiek, kad labai lėtai važiavo traukiniai, neveikė automatiniai užtvarai, ties pervažomis stovėjo kažkokios į lauko tualetus panašios dėžės su langais.
Visi tie nematomi remontai baigėsi prieš savaitę, užpraėjusį penktadienį. Vairuotojai tikėjosi ir laukė, ką duos tos naujovės. IR KĄ JŪS MANOT? Dabar geležinkelio pervažas visi keikia dar labiau: užtvaras, arba liaudiškai vadinamas šlagbaumas, nusileidžia penkios minutės prieš pasirodant traukiniui, tiek pat reikia laukti, kol pravažiavus traukiniui, tas šlagbaumas pasikelia. Ypač tas „gerąsias permainas“ keikia maršrutinių taksi ir autobusų vairuotojai, kuriems privalu laikytis grafiko. Taigi, jie keikia pervažas, o juos… laukiantys ir vos sulaukiantys autobuso keleiviai.
Neseniai išgirdau vienos ministerijos pasiūlymą mokyklų vadovams taikyti darbo kadencijas arba rotacinį principą ir kasmetines atestacijas. Visiems suprantama, kad mokyklos vadovo darbas labai sunkus, įtemptas, reikalaujantis didelės atsakomybės. Tad ar gali žmogus mokyklai vadovauti 15, 20 ir daugiau metų? Žmogaus nervai juk ne geležiniai. O mokyklų direktoriai turi būti nuolat pasirengę nemalonioms staigmenoms, tad išdirbus daug metų, reikėtų pailsėti ar bent jau pakeisti darbinę aplinką. Kita vertus, kiek tenka kalbėtis su pedagogais, kurie metų metus užsisėdėję savo kėdėse taip įsijaučia, kad pasidaro vos ne visagaliai ar pradeda įsivaizduoti tokie esantys. Žinau, kad mokytojai gana ramūs, tylūs žmonės, tad paprieštarauti mokyklos vadovui nelabai drįsta. Įgijęs direktoriaus nemalonę gali greitai netekti darbo. Dėl visų šių priežasčių direktoriai ir neturėtų užsisėdėti savo tvirtovėse, o pasitraukti prie mažiau atsakingo darbo ir užleisti vietą gal su naujomis idėjomis, mintimis, ketinimais ateinantiems kolegoms.
Apie problemas užteks. Ketvirtadienį teko pabūti seniai girdėtame ir matytame gyvosios muzikos koncerte, į kurį mažeikiškius pakvietė žavingoji Inga Valinskienė. Nekomentuosiu nei dainininkės pasirodymo, nei muzikantų grojimo, bet susižavėjau mažeikiškių publika: kiekvieną dainą lydėjo nuoširdūs plojimai, kurie, aiškiai matėsi, buvo laukiami atlikėjų. Net pati dainininkė užsiminė, kad norėtų, jog plojimai lydėtų ir naujas jos dainas, o senosioms negalėjome neploti: jos buvo pačios geriausios iš viso I. Valinskienės repertuaro.
Prieš išsiskiriant noriu visus pakviesti rytoj ateiti į Užgavėnių šventę prie Kultūros centro: sekmadienį į darbą nereikia, tad susirinkime pabūti kartu, nes antradienį juk tikrai neturėsime laiko. O rytoj… gal ir vienas kitas blynas nukris. Tik nepamirškit Užgavėnių kaukės.
sisbeitauskas@santarve.lt