Štai ir skaičiuojame paskutines vasaros dienas: jomis džiaugtis kaip ir nebeturime kada, o kuo čia ir besidžiaugti – dienos šaltos, naktys dar šaltesnės, žemę ir augalus vis dar nepamiršta palaistyti lietus, tad jau sakome vasarai „sudie“. Pirmadienį sulauksime miesto gatvių atgijimo, vėl į mokyklas skubės per vasarą atostogavę mokinukai, darželių ir savo auklėtojų pasiilgę mažyliai.
Ieškoti šiltesnių vietų patraukė ir gandrai, tad teks jų laukti iki kitų metų. Nors per radiją kalbėjo, kad jie šiemet išskrido dviem savaitėm anksčiau, bet dar praėjusį šeštadienį važiuojantys į Baltijos kelią mažeikiškiai jų per langus matė ne vieną dešimtį: ilgasnapiai ramiausiai tikrino, ar kokybiškai kombainais pjaunami javai, ar gerai artojai verčia žemę.
O „Santarvės“ laikraštis jau prakalbo apie Bobų vasaros šventę, kviečia kaimų bendruomenes jai ruoštis, parodyti savo sugebėjimus, naujojo derliaus gėrybes, mokėjimą linksminti kitus ir linksmintis patiems. Kiek čia iki tos šventės ir beliko – vos mėnesėlis, tad jei žadate miestiečiams parodyti ką nors ypatinga, pats laikas pradėti ruoštis. O ką mokate – susitiksim ir pažiūrėsim.
Užsiminiau ir apie prieš savaitę buvusį Baltijos kelią. Į jo 25-mečio minėjimą susiruošė nemažai mažeikiškių. Nors kelionė iki Pasvalio buvo netrumpa, bet nuobodžiauti neteko, nes žmonės turėjo progos pabendrauti, prisiminti, kas vyko prieš ketvirtį amžiaus ir po to, kelionės vadovė Rūta nušvietė Pasvalio istoriją, įžymybes ir šių dienų aktualijas.
Kaip visada, kelionėje būna ir šiokių tokių nuotykių: iš trijų į Pasvalį važiavusių autobusų, vienas kažkuriuo metu ėmė ir dingo iš akiračio. Telefonu sužinojome, kad tuo autobusu važiavę šauliai ir šauliukai, kaip sakoma, kiek „nugrybavo“ į šoną – nuvažiavo ne tiesiausiu keliu, o pasuko Panevėžio link. Ekskursijos po „didmiestį“ užsimanė. Ekskursija, žinoma, gerai, bet juk ne į Panevėžį važiavome. Paskui kažkas juokavo: jeigu mūsų šauliai taip šaudo, kaip važiuoja… Bet sakoma, kad juoktis sveika, tad visa tai liko kaip juokingas prisiminimas ir dar po penkerių metų prie pasakojimo apie Baltijos kelią bus galima pridėti dar vieną smagią istoriją.
O Pasvalio rajono Puškonių kaimo žmonės mus pasitiko puikiai, nors ir lijo, pakvietė nuo lietaus pasislėpti po pastoge, vaišino skanėstais ir garsiuoju vietos alumi. Tiesa, paskui išsiaiškinau, kad tai nebuvo tas alus, kurio išgėrus stiklinę yra per mažai, o dvi – per daug. Taip jo ir neparagavau, bet buvo tokių, kurie nupūtė ne vienos stiklinės putą, bet nieko panašaus, kaip grėsmingai kalbama apie pasvalietišką alų, nenutiko. Vietinis puškoniškis išdavė paslaptį, kad alus buvo parvežtas iš Biržų. Galų gale, koks skirtumas – pasvalietiškas ar biržietiškas alus, svarbu, kad aukštaičiai žemaičius sutiko svetingai.
Greitai laikas praėjo ir Saločiuose, kur susitiko visi Baltijos kelio dalyviai – lietuviai, latviai ir grupelė estų. Šventės proga dangų drebino iš Šiaulių atskridę naikintuvai, degė karštas Vienybės laužas, vyko koncertas, kurio metu broliai latviai kvietė visus „susiduoti“ rankomis. Ir „susidavėm“, ir dainavom, ir šokom visi kartu. Smagu buvo ir aš pagalvojau, o kad mūsų tautos visada būtų tokios vieningos, bet gyvenime juk taip nėra – vis lyginame, vis kažko lenktyniaujame, kartais net ginčijamės ar nesutariame… O juk vieningi turėtume būti visada, ne tik per tokias šventes. Kiek ten mūsų tėra, palyginus su kai kuriomis nedraugiškomis šalimis, – tik maža saujelė.
Baltijos kelias – dar viena data, sakanti, kad artėja ruduo. Su juo ateis ir žiema, o šiemet ji bus kiek kitokia, nes po gruodžio, jau kitais metais, mes turėsim kitą pinigą – eurus. Vieni jų laukia, kiti abejoja, yra ir bijančių. Viena mano kaimynė, jau solidaus amžiaus močiutė sako bijanti, kaip reikės užsimokėti už butą, kai tų eurų gausime tiek nedaug. Sunku jai paaiškinti, kad už tą butą ir prašys mažiau, tad kaip susimokėjome dabar, susimokėsime ir kitais metais. Tik turėsime būti budresni, nes matant tokias „sumažėjusias“ prekių kainas gali kilti pagunda viską pirkti, tad nuolat turėsime nepamiršti, kad ir tų naujų eurų piniginėje taip pat mažiau.
O viena mano pažįstamas euro nė kiek nebijo. Ji ir dabar sako turinti pusantro šimto, tik nelabai prisimena, kur juos yra nukišusi. Labai jų ir neieško, nes tai esą nedidelė suma – tik pusantro šimto. Iš tiesų, kas jai tie pusantro šimto, jei neseniai tvarkydamasi rado tūkstantį litų, kuriuos kažkada buvo pasidėjusi ir pamiršusi… Kažkaip sunku patikėti, bet būna ir tokių dalykų.
Visokių įdomių dalykų pasitaiko. Štai kažkada laikraštyje žiūriu – žmona su gimtadieniu sveikina vyrą. Negalėjau patikėti: žmogų, su kuriuo kasdien susitinki, su kuriuo nuolat bendrauji, daliniesi duonos kąsniu ir tais pačiais pinigais, reikia sveikinti per laikraštį. Juk gali čia pat apkabinti, pabučiuoti, pasveikinti, įteikti, jei reikia, dovaną. Su draugais svarstėme: gal vyras norėjo pamatyti savo nuotrauką laikraštyje, gal siekė, kad nepamirštų pasveikinti kiti… Tų „gal“ sudėliojom visokių. O gal iš tiesų taip sugebame susvetimėti, kad prireikia laikraščio?
Ir pabaigai – smagi istorija. Pas vieną moteriškę apsilankė svečių iš užsienio, tad be kita ko, jiems pasiūlė kavos. Užvirino vandenį, užplikė kavą, pateikė į stalą… Užsienietis to gėrimo nė nepalietė: pasirodo, jis laukė, kol gaus normalios kavos – iš automato, be jokių tirščių. Taip ir nesuprato žmogus, kaip mes galime gerti kavą, kai kažkas joje plaukioja.
sisbeitauskas@santarve.lt
