Vis dar tebeturim gražų rudenį. Nuvilnijo „Bobų vasaros“ šventė, baigėsi rugsėjis, o orai vis dar kviečia ilgiau pasidžiaugti paskutinėmis rudens grožybėmis. Kas ten žino, ar ilgai taip bus, bet juk kažkada dar turėtų būti ir tikroji Bobų vasara, tad vilties yra.
Kaip pastebėjau, mažeikiškiai šiltomis dienomis išeina pasėdėti į skverelius ar parkus. Visai neseniai jų labui Sodų trikampio skvere atsirado ir naujų suoliukų – sėdėk ir norėk. Viskas būtų gerai, bet mano viena giminaitė sako, kad kai kurie suoliukai tame skvere pastatyti gana keistai. Kalbama apie suoliukus, kurie atsirado palei šaligatvį prie lopšelio-darželio „Žilvitis“: jei saugodami žolę norėsime atsisėsti ant suoliuko iš šaligatvio pusės, sėdint teks žiūrėti ne į skverelį, o į darželį ir jo tvorą. Man tokia panorama ar vaizdelis tikrai nekelia jokio pasigėrėjimo. Kur kas daugiau erdvės matytųsi, jei suoliukai būtų kitoje šaligatvio pusėje, arčiau darželio tvoros. Sunku pasakyti, ką turėjo galvoje ar ką galvojo žmogus, projektavęs tų suoliukų pastatymo vietą?
Peršasi išvada, kad negalvojo nieko, nes neturėjo su kuo galvoti – jeigu žmogus turėtų smegenis, tokios nesąmonės neišmąstytų. Tiesa, tie suoliukai be atlošo, tad ilgai ant jų nepasėdėsi – pradės skaudėti nugarą. Gal todėl atsisėdusiems ant jų ir siūloma žiūrėti į tvorą ir darželio langus – kad neužsibūtume? Panašiai yra ir su suoliukais modernizuotoje Laisvės gatvėje – kai kurie jų pastatyti taip, kad atsisėdęs turi žiūrėti ne į gatvę, o į priešais esančių daugiabučių užuolaidas…
Kol orai puikūs, lauke ilgiau pabūti pravartu ir vaikams. Žinoma, mažylių vienų čia nepaliksi, tad juos tenka prižiūrėti mamoms. Ir vėl suoliukų problema. Taikos gatvėje – ties dešimtuoju namu iš kiemo pusės – neseniai vaikams įrengta žaidimų aikštelė. Atrodytų, puiku: vaikams yra kuo užsiimti, bet juos prižiūrinčioms mamytėms dažniausiai tenka stovėti, nes prie tos aikštelės pastatytas tik vienas suoliukas. Taip ir tenka stebėti, kaip mamos lenktyniauja, kuri pirma atsisės: suspėjai – tavo laimė, o jei ne, stovėk ir kantriai lauk, kol kita nuo suolelio pakils ir užleis vietą. Kažkaip nesinori tikėti, kad tie suoliukai velniškai brangiai kainuoja: jei jau atsirado pinigėlių įrengti aikštelei, pastatyti vienam suoliukui, tai tikrai buvo galima pastatyti tų suolų ir daugiau. Čia ir vėl susiduriame su kažkieno „susiaurėjusiu“ mąstymu.
Ir dar apie vieną vaikų žaidimų aikštelę, tiksliau, ne aikštelę, o statinį vaikams žaisti. Jį geri dėdės prieš keletą metų sumeistravo didžiuliame Naftininkų 14, 16, 18 ir 20 namų kieme. Tas pastatas puikiai tarnavo vaikams, jie mėgo ten laipioti, čiuožinėti, suptis. Bet laikui bėgant ir, žinoma, ne be neklaužadų pagalbos, statinys prarado savo paskirtį: liko tik karkasas su išlaužytomis lentomis, išsikišusiomis vinimis. Vaikai yra vaikai, jiems norisi karstytis: tik neapsižiūrėk, ir mažylis jau tų griaučių viršuje. Gerai, jei nulipa kaip užlipo, bet būna, kad vaikai iš viršaus ir nukrinta – apsauginių „tarpinių“ grindų nebėra, tad vaikas žnekteli iš aukštai. Laimė, kol kas tas nusileidimas iš viršaus jokių bėdų neatnešė: vaikui skauda, jis truputį pakenčia, nes supranta, jog pats kaltas, kad ten lipo.
Bet negi tie patys geri dėdės to statinio negali atnaujinti, truputį paremontuoti, o jei to neįmanoma padaryti, geriau tą laužą išvis nugriauti? Negi reikia laukti rimtos nelaimės? Ir kas, jeigu taip atsitiktų, prisiimtų kaltę? Kiek žinau, kalti būtų tą statinį sukalę dėdės arba tas dėdė, kuris liepė tai padaryti. Tada kaltininkas būtų visiškai aiškus – visiems suprantama, kam priklauso prižiūrėti vaikų žaidimų aikšteles.
Kalbėdamas apie puikius šio rudens orus, vis prisimenu vieną paskutinių savųjų atostogų vakarų, praleistų Renavo dvare. Tas vakaras buvo gražus, nepakartojamas ir kažkoks stebuklingas. Tykus oras, tarp medžių spindintis saulėlydis, parke sustatyti nuostabūs paveikslai, nekasdieniškai apšviestas dvaro pastatas ir puiki, tai nuotaikai tinkanti muzika… Dailininkas, tapęs didžiulį paveikslą, čia pat ant savo kūrinių reprodukcijų pasirašinėjo autografus. Tai užtruko gana ilgai, nes, be autografų, menininkas ant reprodukcijoms įdėti skirtų vokų piešė ir nesudėtingus vaizdelius. Gerai, jei žmogus turėjo po vieną reprodukciją, bet atsirado jaunų poniučių, kurios prisigriebė po tris keturias reprodukcijas ir ant kiekvienos jų prašė palikti po autografą. Galima pagalvoti, kad ant kiekvienos jų dailininkas pasirašys kažkaip kitaip. Tikrai ne. Bet moteriška užgaida ir lieka moteriška: esą reikia ir vyrui, ir mamai, ir draugui, ir dar kažkam. Net pats dailininkas nusistebėjo, kam joms tiek tų reprodukcijų ir autografų, bet juos vis tiek dėliojo: negi žmogus sakys, kad tau užteks ir vieno autografo? Laimei, poniutės neprašė kiekvieną reprodukciją dėti į atskirą voką – tada būtų ir vidurnaktis atėjęs.
Et, kad ir kaip ten buvo, vakaras vis tiek nuostabus – negi kas gali tokį grožį sugadinti? O tiems, kurie surengė šį puikų reginį ir vakarą, norisi nuoširdžiai padėkoti.
Baigdamas gražaus rudens temą noriu pasveikinti visus mokytojus su jų profesine švente: su Jumis daugiau ar mažiau susijęs kiekvieno žmogaus gyvenimas, todėl linkiu, kad visada pasisektų rasti tikrąjį ryšį tarp savęs ir tų, kuriuos Jūs mokote, ir nenuleisti rankų, jei kas nepasisekė ar likote nesuprasti. Ryžto, stiprybės ir sveikatos Jums, santarvės Jūsų namams!
sisbeitauskas@santarve.lt
