Šią savaitę stebino orai: užteko net pirmadienio, kai lietus neleido vaikštinėti kada panorėjus, bet tą dieną buvo proga išlįsti ir saulei, kuri lyjant išlenkė per miestą gražuolę vaivorykštę – ne vienas tokį šiuo metų laiku nedažną gamtos reiškinį užfiksavo kas kuo galėjo ir šia spalvų gamos kompozicija papuošė feisbuko puslapius. Tiesą, tų nuotraukų nebuvo tiek daug, kaip praėjusiais metais su grybais, bet kas šios vaivorykštės nepastebėjo ar neturėjo galimybės pamatyti, galėjo ja pasidžiaugti bent virtualiai.
O pirmadienio vakaras ir naktis gąsdino vėjais ir lietumi, tad kaimo žmonėms vėl buvo baimės, kad ims ir dings elektra. Labiausiai dėl to išgyvena laižuviškiai: nežinau, kokia ten ta elektrifikacijos būklė, bet kai tik pasiaučia didesni vėjai, žmonės lieka tamsoje ir negali naudotis elektros prietaisais. Patys žinote, kaip šiais laikais tokie dalykai išveda iš pusiausvyros: žmonės nebežino ką veikti, nes be televizorių ar kitokių elektrinių prietaisų lieka kaip be rankų.
Antradienį lietų pakeitė saulė ir nebegalėjai nė įtarti, kad ką tik lietus maišėsi su žeme. O tos pačios dienos vakarą kai kur vėl viskas apsivertė aukštyn kojomis – ir dar gražiau, nes pasirodė šlapdriba. Žodžiu, Didžioji priešvelykinė savaitė neapsiėjo ir be gamtos triukų.
Sekmadienio naktį reikėjo sukti į priekį laikrodžius – taigi pailginome dieną ir sutrumpinome naktį. Viena mano giminaitė buvo pamiršusi tą kasmetinį ritualą ir, susiruošusi važiuoti pas gimines į kaimą, pavėlavo į autobusą. Pasakojo, kad keistai autobusų stotelėje jai pasirodė tai, kad pravažiavo keli autobusai, kurie pagal grafiką turėjo važiuoti valanda vėliau. Ir tik vėliau moteriai dingtelėjo, kad ji pamiršo apie vasaros laiko įvedimą, tad į stotelę atėjo tuo laiku, kai autobusas jau buvo ten, kur jai reikėjo nuvažiuoti. Bet, kaip sakant, nėra to blogo, kas neišeitų į gera: giminaitė sakė labai nenorėjusi tądien važiuoti į kaimą, tad pasidžiaugė, kad Verbų sekmadienį galėjo praleisti mieste.
Su tomis Verbomis kažkaip keistai išeina: sako, kad jomis sekmadienio rytą reikia nuplakti dar miegančius ar gulinčius lovoje namiškius, kaimynus, esą „kiaušinėk, negulėk“, bet jos turi būti pašventintos. Čia ir atsiranda bėda: pernykštės verbos seniai nuvytusios, šviežių tiek anksti jokioje bažnyčioje nepašventinsi, o sugrįžus iš bažnyčios po pirmųjų mišių – visi jau būna sukilę. Tad nebežinau, kaip yra su tais papročiais ir tradicijomis: gal kažkada ir buvę, kad mišios vykdavo septintą ryto ar dar anksčiau – ir būdavo proga nuplakti kokį tinginį, mėgstantį ilgiau pamiegoti. Taip jam ir reikia, nes nuo ilgo ir dažno miegojimo labai nepatogioje vietoje gali išdygti dantys.
Mums lieka tik džiaugtis, kad turime verbas ir galime jas pašventinti, o paskui sudžiovinus galėsime jas sudeginti ir tais dūmais iš namų išvaryti visas nelabąsias dvasias. O Verbų sekmadienį bažnyčioje rankose verbą turėti būtina, nes į tuščias rankas velnias gali įbrukti savo uodegą…
Keista buvo skaityti laikraščiuose, kad bažnyčiose senyvo amžiaus žmonės dar tebeturi užsiėmę ar išsipirkę vadinamąsias „klaupkas“ – vietas suoluose, kur nuolat sėdi mišių metu. Dar keisčiau atrodo, kaip tos bobutės elgiasi: net į bažnyčią pavėlavusios, jos būtinai pakels jau sėdinčius žmones ir brausis į tą vietą, kur įpratusios sėdėti. Galima pagalvoti, kad Dievulis išgirsta jų maldas tik iš ten, kur jos nuolat sėdi, ir neduok Dieve, jei atsisės kitur – tai bus didžiausia tragedija.
Trečiadienį turėjome Melagių dieną, bet šiemet man ji buvo kažkokia blanki – nei ką apgavau aš, nei kam pasisekė pasijuokti iš manęs.
O šiaip pasijuokti kartais tikrai yra iš ko. Taip jau atsitiko, kad visai neseniai, prieš Verbas, mano draugas, pavadinkime jį Valdu, pateko į ligoninę. Kaip žinome, ten atskiras pasaulis, visai atskiras gyvenimas su savo taisyklėmis, nuorodomis ar reikalavimais, kurių privalu laikytis. O tų istorijų, keistų keisčiausių, gydymo įstaigose juk pasitaiko kasdien. Ir net po kelias. Be ligoninėje gydytojo skirtų, Valdui dar reikia nuolat vartoti ir anksčiau jam prirašytus vaistus. Vieną rytą Valdas ramiai gėrė vaistus, kalbėdamasis su palatos draugu. Vieną po kitos rydamas ir užsigerdamas tabletes vandeniu, vyrukas nė nepajuto, kaip įsikalbėjęs su palatos draugu prarijo inhaliavimui skirtą piliulę: ji įdedama į tam reikalui skirtą nedidelį prietaisą, kuris praduria ją ir jos turinys traukiant orą patenka į plaučius. Taigi, tą kartą piliulė atsidūrė skrandyje.
Vaidas laukė, ar bus kokia reakcija, bet, jo laimei, nieko panašaus neįvyko. Tik beprasmiškai sugadino vieną piliulę. Įtariu, kad mano draugui būtų galima prirašyti dar vieną diagnozę – išsiblaškymas.
Vaidas dar papasakojo apie žmogų, kuris gal pirmą kartą matydamas jogurto indelį, pamanė, kad tai grietinė ir susivertė braškinio jogurto į burokėlių sriubą. Žmogelis sakė nesupratęs, kodėl grietinė rausva ir taip nenoriai tirpsta sriuboje. Jos tą kartą teko atsisakyti – burokėlių sriubos ir braškinio jogurto derinys, pasirodo, nelabai koks. Jeigu bandysite, rinkitės kokį kitą variantą.
Rytoj – šv. Velykos ir Kristaus prisikėlimo šventė. Tai – pati gražiausia pavasario šventė, kai su mūsų Ganytoju atbunda visa gamta, naujam gyvenimui, naujiems išbandymams prisikelia ir mūsų sielos. Tad linkiu visiems pajusti Prisikėlimo džiaugsmą ir švęsti jį drauge su gamtos atbudimu.
sisbeitauskas@santarve.lt
