Janina SRIBALIŪTĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Artėja šv. Velykos… Vos ne kiekvieną dieną aplinkui girdi kalbas apie kiaušinius, apie jų kainas. Su kuo bekalbėsi, visur pagrindinė tema – kiaušiniai.
Taip nejučia mintimis grįžtu prie amžino klausimo, kas vis tik atsirado pirmas: višta ar kiaušinis,
kiaušinis ar višta?
Natūraliai kyla ir dar vienas klausimas: kas mūsų gyvenime turi vienas kitą mokyti: višta kiaušinį, ar kiaušinis vištą. Kitaip tariant, tėvai vaikus, ar vaikai tėvus?
Šiuolaikinis gyvenimas taip sudėliojo prioritetus, kad dažnai savo tėvų mokytojais tampa vaikai.
Manau, natūralu, kai vaikai geriau išmano naujų technologinių subtilybes, nes jiems viskas greičiau, priimtiniau, suprantamiau.
Tačiau visai kas kita, kai vaikai tėvus ne tik moko, bet ir auklėja… kumščiais. Baisu darosi, kai sužinai, jog senyvai motinai tenka gydytis žaizdas, kurias padarė jos auginta dukra ar sūnus. Dar baisiau, kai suvoki, kad tokie dalykai tampa gyvenimo norma. Ir visai klaiku pasidaro, kai tokie beširdžiai vaikai išvengia realios bausmės. Tai yra atsiperka tik viešaisiais darbais…
Be to, jiems ir bausmės nėra labai griežtos, įkalinimas galimas tik iki vienerių metų. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai vaikai tėvus sumuša iki sąmonės netekimo arba užmuša. Tuomet bausmės jau griežtesnės.
Bet negi žilagalvė motina ar tėvas turi mirti, kad vaikai siaubūnai – kitaip jų nepavadinsi – atsidurtų už grotų? Kas senolius apgins, kol jie dar vaikšto šia žeme?
Kaip visada, daugiau klausimų nei atsakymų…
Mane be galo stebina mūsų šalies teisės sistema: sumušęs tėvus gali sau ramiai gyventi, o štai jei tėvas savo atžalą paauklėjo diržu ar rykštele, jis už grotų gali atsidurti net dvejiems metams. Žinoma, nekalbu apie atvejus, kai girtuokliai tėvai peržengia ribas ir sumuša vaikus iki sąmonės netekimo ar ilgai gyjančių žaizdų.
Nuo seno buvo įprasta, kad namuose vos ne garbingiausioje vietoje būdavo padėta rykštelė, ir vaikui užtekdavo kartą jos paragauti, kad nebekiltų noras nusižengti tėvų nustatytai tvarkai.
O dabar vaikai daro ką nori, žinodami savo teises, bet pamiršdami apie pareigas. Jiems viskas galima: vartoti alkoholį, narkotikus, trankytis naktimis, nes už jų padarytus nusižengimus baudžiami tėvai: esą blogai auklėjo ir prižiūrėjo… Tačiau jei tėvai nusprendžia savo atžalas paauklėti ir pritaiko kad ir menkiausią fizinę bausmę, jie vėl tampa kalti, o vaikai – aukos.
Taip sukasi užburtas ratas… Ir vėl tas nelemtas klausimas: kas ką vis tik turi auklėti: vaikai – tėvus, ar tėvai – vaikus.
Kiaušinis – vištą, ar višta – kiaušinį?
