Apie patogų žmogišką ir kitokį, šunišką, gyvenimą

ŠISBEITAUSKAS

Nežinau, kaip jums, bet man taip įsiėdė ta istorija su FNTT pareigūnais, kad darosi šleikštu. Visą savaitę žiniasklaida tik apie tai ir tepliurpeno. Ir viskas taip politizuota, taip tampoma tai į vieną, tai į kitą pusę, kad nebesinori nieko apie tai girdėti.
O štai mūsų lokaliame gyvenime vyksta įdomesnių dalykų. Ir kartais sunkiai paaiškinamų.
Štai sutinku sutrikusią pažįstamą, o ji skundžiasi, kad vienoje didžiųjų parduotuvių gavo grąžos padirbtą šimtinę. Apie tai ji sužinojo kitoje parduotuvėje, kai norėjo ta kupiūra atsiskaityti už prekes. Šitiek pinigų pažįstamai yra daug, jai šimtinės nesimėto. Tyrinėjome tą pinigą ir šiaip, ir taip, iš pažiūros lyg ir viskas gerai, bet aparatas rodo, kad kažko trūksta.
Policijos pareigūnai siūlo rašyti pareiškimą, bet kas iš to: pinigo juk neatgausi. Prakišti šimtinę kitoje parduotuvėje taip pat nesinori. Nes ir ten gali būti problemų. Nešti į banką? O jei iškvies tuos pačius policininkus? Laimei, prisiminiau apie vieną banko darbuotoją, kuri gali padėti.
IR KĄ JŪS MANOT? Gerai išstudijavusi tą žalsvą pinigėlį ji pareiškė, kad jis nėra padirbtas, tik gal buvęs skalbtas, gal kitaip paveiktas, todėl aparatas kai kuriuos ženklus rodo labai blankius. Atsikvėpė ramiai mano pažįstama tada, kai banko darbuotojos rankose pamatė įtartinąją kupiūrą pakeitusį naują banknotą…
Štai tokia istorija, kuri galėjo baigtis pinigų praradimu ar ilgai trunkančiais nemalonumais, bet nesibaigė. Gerai turėti pažįstamų, kurie išmano tai, ko nesuprantame patys.
Gyvenime visko pasitaiko. Kažkada pasakojau jums apie naują vyrų rūšį ar kartą, nežinau nė kaip pavadinti tuos, kurie po miestą vaikšto stumdydami vaikiškus vežimėlius. Juose ne kūdikėliai miega, o važiuoja tai, ką pasisekė kažkur nugvelbti, kas buvo padėta ne vietoje ir galima kam nors parduoti. Dabar pastebiu dar vieną vyrų rūšį. Juos pavadinčiau kiemsargiais. Vos tik prašvinta, jie jau stovi kieme, trainiojasi iš vienos vietos į kitą, laukdami, kol kas ateis ir ką nors pasiūlys. Dažniausiai jie laukia draugų, tokių pat kiemsargių, turinčių vieną kitą lituką ir išgalinčių nupirkti, kaip jie patys sako, „konjako už penkis litus“, t. y. vynelio ar stipresnio alaus.
Lūkuriuoja tie žmogeliai kasdien nuo ryto iki vakaro – ir net gaila: šitiek nepaklausios naudingos jėgos! Duotum šluotą, pasiūlytum to paties pigaus „konjako“, tikriausiai ir kiemą pašluotų, ir laiptinę išvalytų. Beje, pastebėjau, kad tie kiemsargiai – dar neseni vyrukai. Konteinerių sanitarais jie tikrai nesutiktų būti, prie parduotuvių pinigėlių taip pat nekaulytų. Ne tas lygis. Taip ir ramsto sienas ar kiemo medelius, taip ir praranda jėgas, laiką ir galimybes. Bet ar kam nors tai rūpi?
Kita tema. Kai kas priekaištauja man, kad aš trainiojuos po parduotuves, per ilgai stoviu eilėse… Bet ką aš galiu padaryti, jei man taip nesiseka. Štai kad ir paskutinė istorija. Ir vėl toje prakeiktoje eilėje. Žmonių pavakare kaip visada daug, visi kažkur skuba, nelengva ir vargšėms kasininkėms. O jei dar per skubėjimą ima ir supainioja klientų „Ačiū“ korteles! Vieną pirkėją net vytis teko, nes toji pasiėmė svetimą kortelę. O paskui niekaip nepavyko išsiaiškinti, kuriai moteriai kuri kortelė priklauso… Tyliai sau galvoju: tereikia paimti iš abiejų kasos čekius, palyginti – ir viskas paaiškės. Kol kasininkei šauna ta pati geniali mintis, eilėje trypiu vos ne dešimtį minučių. Sakysite, smulkmena, sakysite, kad galima buvo stoti į kitą eilę? Bet juk ten būtų tekę laukti antra tiek.
Visokių tų nesusipratimų būna, gerai, kai jie linksmesni… Sena pažįstama pasakojo: vos išėjusi iš buto pasipiktino, kad pas kaimynus garsiai groja muzika. Ta muzika ją persekiojo tol, kol išėjo iš laiptinės. Lauke viskas aprimo. Iš parduotuvės grįžusi į laiptinę, ji vėl pasipiktino: muzika tebesklinda, ir dar ta pati! Įkyri melodija ją persekiojo ir įėjus į butą. Tada ir paaiškėjo, jog groja moters… rankinė. Tiksliau, ne ji, o į ją įdėtas per Valentino dieną draugo padovanotas suvenyras, kuris atsidaręs pradeda groti. Paklausiau šitos istorijos, pasilinksminau ir pastebėjau: gerai, kad su savąja muzikine rankine mano pažįstama nenuėjo pas kaimynus aiškintis.
Pažeidėjai pažeidėjais, o kaip pavadinti kai kuriuos mažeikiškius, laikančius šunis ir nesuprantančius, kad šalia jų – gyvas padaras? Nutirpus sniegui pasirodė visos per žiemą palei šaligatvius ar žolynuose paliktos keturkojų „gėrybės“. Ir aš turiu tokį padarą, bet mano kišenės prikimštos maišelių, į kuriuos ir surenku visas savo augintinio „gėrybes“. Bet kiek matau tokių, kurie šunis vedžioja tik aplink savo namą ir niekur toliau nenueina. Ir augintinių, atsiprašau, š… nesusirenka.
Tad visos tos grožybės pavasariop išlenda kaip yla iš maišo. Ir taip kasmet.
Esu matęs dar keistesnių dalykų.Vieną rytą matau, kaip vyriškis, iš laiptinės išvedęs didžiulį rotveilerį, palydėjo jį iki prie namo augančios pušies. Ilgai kentęs šuo iškart atliko savo „procedūrą“. Minutę pastovėjęs žmogelis apsisuko ir nutempė savo juodulį atgal į laiptinę… Likau stovėti išsižiojęs. Žinau, kiek reikia vedžioti šunį, kol jis atlieka visus savo reikalus. Galų gale jam reikia ir pajudėti, pasimankštinti, sąnarius bei raumenis išjudinti. Negi tas žmogus to nežino ir mano, kad šuo kaip žmogus – užtenka pagulėti ant sofos priešais televizorių, ir visas mocionas? Toks elgesys – tai kankinimas arba lėtas gyvūno žudymas.
Arba dar: išveda bobutė šunioką, sutinka pažįstamą ir šnekasi… Penkias minutes, dešimt. Visai pamiršo, ko išėjusi. O tas vargšas šunelis blaškosi aplink pririštas prie pavadėlio, kol jo šeimininkė išsikalbės. Per visą „pasivaikščiojimą“ gal tik porą kartų koją pakelia – ir vėl į namus.
Nesmerkit, kad tiek daug kalbu apie šuniškus reikalus, bet negaliu tokių gyvūnų „mylėtojų“ suprasti ir pykstu: jei jau ryžaisi įsitaisyti augintinį, tai ir elkis su juo kaip pridera.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto