Apie pelėsinį sūrį ir jį „saugančią“ vitriną

ŠISBEITAUSKAS

Kažkokia keista praėjusi savaitė buvo. Gal todėl, kad netrūko visokių švenčių, renginių? Jei sugrįžtume savaitę atgal, praėjusį šeštadienį Tulnikiuose vyko smagi Žiemos šventė. Jos organizatoriai, matyt, gyvena santarvėje su Aukščiausiuoju, kadangi šis atsiuntė labai gražią dieną: nebuvo nei per šalta, nei sniegas į vandenį virto… O dar tas šerkšnas… Lyg tyčia užsakytas būtų dar labiau papuošti šventę.
Linksma Tulnikiuose buvo ir mažiems, ir vyresniems mažeikiškiams, visi turėjo kuo užsiimti.
Po kelių dienų atėjo įvairiai vertinama Valentino diena. Vieniems ji labai svarbi, laukiama, jai ruošiamasi, kitiems nesukelia jokių emocijų, tad paprasčiausiai į ją nekreipia dėmesio. Man net keistai atrodo, kad ši šventė labai populiari tarp darželinukų, mokinių: vaikšto apsiklijavę širdutėmis, nešini balionais, susidaro įspūdis, jog visi jie baisiausiai įsimylėję, tikri Valentinai.
Šios dienos išvakarėse grįždamas iš darbo laiptinėje sutinku kaimyną su darželinuke dukra, kuri kone isteriškai šaukia, kad jie pamiršo nusipirkti širdelių, kurių reikėsią rytoj. Kas belieka vargšui tėveliui, tad prižada dar tą patį vakarą nueiti į parduotuvę ir tų širdelių nupirkti. Kažkas pasistengė vaikui įskiepyti tos šventės svarbumą ir būtinumą tądien puoštis širdelėmis.
Daugelis mažeikiškių Valentino dienos vakarą praleido kultūros centre, kur buvo rodomas miuziklas „Tadas Blinda“. Gražus reginys, nieko neprikibsi. Bet sėdėti pirmoje eilėje, pasirodo, tikrai nėra lengva. Visų pirma nuo scenos labai traukia šaltis, antra, tenka kvėpuoti nuo tos pačios scenos sklindančiais dūmais. Neaišku, kas ten per cheminės medžiagos, bet tikrai ne vandens garai.
Truputį pašalę per pertrauką nutarėme atsigerti karštos kavos. Pamenat, kažkada pasakojau, kad mažeikiškiai įprato salėje gerti kavą, kurios įsileidžia iš vestibiulyje stovinčių aparatų.
IR KĄ JŪS MANOT? Tų šiltos kavos pripilančių dėžių nebelikę! Taip ir nebesupratom, ar jie buvo nuostolingi, ar centro administracija iš tiesų susirūpino, kad žiūrovai salėje vieni kitų neaplaistytų. Bet juk kavą galima gerti ir vestibiulyje, nebūtina jos tįsti į salę. O jei mažeikiškiai to nesupranta, užtektų prie įėjimo į salę pakabinti tai daryti draudžiantį ženkliuką. Kita vertus, juk yra salės darbuotojos, kurios gali žiūrovų su kavos indeliais į salę neįleisti. Tad nieko kito nebeliko, kaip iš drabužinės į salę pasiimti paltus…
Ir parduotuvėse netrūksta tos šventės atributų, užgožiančių kitas prekes. Kad ir Vasario 16ajai skirtus puodelius, lėkštes, šalikus, kepures ir kitokius dalykėlius su tautine atributika. Pamačius šias prekes susidaro įspūdis, kad vėl atėjo pasaulio krepšinio čempionatas. Tik kokakolos ir spraito su trispalvės atvaizdu betrūksta.
Praėjusią Valstybės atkūrimo dieną taip pat apstu buvo renginių su šv. Mišiomis, eisenomis, koncertais, mitingais ir minėjimais, susirinkimais, sporto varžybomis, parodomis… O kur dar renginiai šventės išvakarėse.
Štai naftininkams bendrovės vadovai padovanojo koncertą bažnyčioje. Keistas jis man kažkoks pasirodė. Prieš koncertą atlikėjus pristatęs vaikinukas perdavė mikrofoną kolektyvo vadovui. Perdavė ir tiek. O po to visai nebekreipė dėmesio, kad tas technikos stebuklas neveikia. Gal ir veikė, bet niekas nepatarė kalbėjusiajam, kaip juo naudotis, kad visi girdėtų. Taip daugiau nei pusę koncerto maestro vedėjas apie kūrinių autorius ir pačius kūrinius kalbėjo sau ir pirmosioms eilėms.
Antroji koncerto pusė dar pasipildė iš pagalbinių patalpų sklindančio maisto kvapais: kaip pastebėjo viena interneto komentatorė, iškart po darbo į koncertą atėjusiam žmogui tokie kvapai gali sužadinti ne alkį muzikai, o maistui. Ir ką tada toks koncertas žmogui bereiškia ir kas jam berūpi?
Mano dėmesį dar blaškė priešais sėdėjusi ir, matyt, pati nesupratusi, ko čia atėjo, moteris: visą  koncertą žvalgėsi, sukinėjosi, ieškojo pažįstamų, tik retkarčiais pažvelgdama, ką veikia muzikantai ir ar dar nereikia ploti. Niekaip negalėjau suprasti, kas tą žvalgybos agentę atsiuntė vakare į bažnyčią. Gal klebonas pasakė, kad bus koncertas, tad ta ir atvyko pasižvalgyti.
Beje, apie koncertus. Vis pamiršdavau pasigirti, kad prieš kelias savaites teko būti koncerte, kuris truko apie keturias valandas. Kaip jūs galvojat, ar galima koncerte tiek išbūti? Pasirodo, galima, bet čia akmuo į jo organizatorių daržą. Tame koncerte pasirodė Mažeikių atlikėjai, tad ar nereikėtų riboti, kiek laiko ar numerių skirti vienam kolektyvui. Nesvarbu, kad gal vadovai ir turi ką parodyti, bet suteikti tokių neribotų laisvių nereikėtų, juolab kad salėje sėdi ne tik suaugę žmonės, bet ir vaikai. O čia – keturios valandos.
Įdomu, kaip tokį koncertą ištvertų Mažeikių ugdymo įstaigų – mokyklų, lopšeliųdarželių, popamokinės veiklos, kultūros ir sporto įstaigų vadovai? Žinot, kodėl klausiu apie juos? Neseniai buvo Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto posėdis. Jame buvo pristatomas švietimo biudžetas, tad į jį sukviesti visų šių įstaigų vadovai.
Kad biudžetas toks prastas, kokio dar nėra buvę, supratome visi. Padėtį bandė švelninti rajono vadovai, bet ką čia besušvelninsi: yra taip, kaip yra. Keisčiausia man pasirodė tai, kad nei pristačiusiai biudžetą tarnautojai, nei rajono valdžiai ponai direktoriai neturėjo nė vieno klausimo, nė vienos pastabos: esą viskas tiesiog puikiai.
Visos pastabos, ironiški pastebėjimai išsakomi jau išėjus iš salės, kai girdi ne valdžia, o tik kolegos.
O iš salės direktoriai kaip iš sudegusio laivo spruko vos pristačius biudžetą: dar šešių ar septynių svarstomų klausimų jie girdėti nebenorėjo, lyg ten būtų kalbama ne apie švietimą, o apie laivybą ar aukštąjį pilotažą…
O pabaigai pastebėjimas iš kasdienio gyvenimo. Beje, šį kartą mano asmeninio. Pamačiau parduotuvės vitrinoje, kad mano mėgstamam pelėsiniam sūriui skelbiama akcija. Stoviu ir laukiu, kol ateis kokia pardavėja ir jo man paduos. Pardavėjos kažkodėl prie manęs neskuba. Tikriausiai žinot, kokios tada kyla mintys, kokie žodžiai kaupiasi ant liežuvio… Pagaliau mane pamato, prieina ir paklausia, ko aš noriu. Pasakau, kad sūrio. Pardavėja kažkaip keistai pažiūri į mane, lyg ne ji, o aš čia kaltas, ir pasako: „Tai pasiimkit“. Tik tada supratau, kad „išsidūriau“ aš pats, o ne pardavėja: stiklo juk čia nėra, tik pačioje apačioje… Tokio kvailio vietoje dar nebuvau atsidūręs. Gerai, kad tai mano ir pardavėjos paslaptis: niekas daugiau šios situacijos nematė. Nors kas ten žino, kokios tos pardavėjos ir ar jos niekam nieko nepasakoja. Juolab kad čia ne kokia išpažinties paslaptis.
sisbeitauskas@santarve.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto