Nuotr. iš asmeninio archyvo
Artėjant Motinos dienai, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda įteikė Valstybės apdovanojimus už nuopelnus motinystei ir globai. Tarp 45 mamų, apdovanotų ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, – ir dvi Mažeikių rajone gyvenančios mamos. Šis „Santarvės“ pasakojimas yra apie vieną iš jų – Janiną Cicėnienę iš Žibikų (Viekšnių seniūnija).
Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi savo braižą ir misiją. Neretai nuolat ieškome gyvenimo prasmės, nepastebėdami, kad senų seniausiai ji pati mus surado ir, nepriklausomai nuo mūsų norų, įprasmino mūsų būtį šioje Žemėje.
Per daug nesigilindami į filosofinius klausimus, gyveno ir Janina Cicėnienė su vyru Stanislovu. Kada ir gilintis, kai galva užimta savo ūkio reikalais ir aštuonių vaikų auklėjimu?.. Taip nuolat besisukant nesibaigiančių darbų verpete, tikėtina, ir išsiugdė svarbiausias gyvenime dalykas – „čia ir dabar“, kurio daugeliui prisieina sąmoningai mokytis visą gyvenimą.
O mokytis apskritai gyvenimo Janina, tuomet dar buvusi Petrikaitė, į šį pasaulį atėjo beveik prieš penkiasdešimt metų. Čia, Žibikų kaime, gimė, čia iki šiol ir tebegyvena.
Baigusi Viekšnių vidurinę mokyklą, mokslus tęsė Šiaulių prekybos mokykloje, kur įgijo virėjos-konditerės diplomą. Ypač konditerijos žinios pravertė, juokauja J. Cicėnienė, kad gimtadienio pyragus galėtų iškepti. Nors pagal specialybę taip nė dienos jai ir neteko dirbti.
1993-iųjų gegužė Janinai ir Stanislovui buvo kitokia: ryškesnė spalvomis, gyvesnė linksmais garsais, šiltesnė jausmais, prasmingesnė, nei iki tol visos buvusios gegužės. Nes būtent tuomet jie susipažino ir pamilo vienas kitą. Beveik septyneriais metais už Janiną vyresnis Stanislovas tapo meilės tremtiniu – gimęs ir užaugęs Ignalinos rajono Kajatų kaime, po pusmetį besitęsiančios lemtingos pažinties su Janina vedė ją ir atvyko gyventi į Žibikus.
Brangios kelionės vienam pas kitą paspartino tokį sprendimą. Tad Stanislovui teko parduoti Ignalinoje turėtą butelį, už kurį Cicėnai tuomet nusipirko seną apleistą sodybėlę, kurioje iki šiol ir tebegyvena.
Stanislovo meilė savo gyvenimo moteriai Janinai buvo stipresnė nei meilė tėviškei. Ir jo sprendimas kurti šeimą buvo tvirtas. Po sovietinės mėsmalės – aštuoniolikmečio Afganistane atliktos karinės tarnybos – likusį gyvenimą dažniausiai gyvenama tam, kad užmirštum tuos išgyventus baisumus. Tad nuo 1993-iųjų spalio, Janinai ir Stanislovui susituokus, žmona tapo tarsi tuo negatyvią sielos atmintį amortizuojančiu Stanislovo gyvenimo elementu.
Prieš beveik trisdešimt metų į naujai įsigytą sodybą atvykęs S. Cicėnas, jausdamas atsakomybę už sukurtą šeimą, pagavo ūkininkavimo mintį, kuriai nebijanti darbo žmona taip pat neprieštaravo. Taip prasidėjo bankų slenksčių minimo laikotarpis, kurio šiandien šeimai, turbūt kaip ir daugeliui tuomet pradedančių ūkininkauti šeimų, nesinori net prisiminti.
Paskolų reikėjo ne tik žemei, bet ir žemės ūkio technikai įsigyti. Net užstato bankui šeima neturėjusi tuomet. Buvo akimirkų, kai sutuoktiniams atrodė viskas, gana, nebeištvers, ūkininkavimo idėja žlugo. Bet, kaip sakoma, kas mūsų neužmuša, tas mus padaro stipresnius. Dievulis Cicėnams už jų kantrybę dovanojo ne tik sėkmingas išeitis iš kiekvienos sunkios gyvenimo situacijos, bet ir būrį vaikučių.
Kadangi vaikučiai ir chemija jiems pasirodė nesuderinami dalykai, jie nusprendė įsteigti ekologišką ūkį. Šiuo metu Cicėnai turi 30 hektarų nuosavos žemės, kaip jie patys įvardija, gabaliuką. Dar penkiasdešimt hektarų nuomojasi.
Pirmuoju jaunųjų ūkininkų bandymu buvo mėsiniai mišrūnai galvijai. Toks variantas pasirodė patrauklus todėl, kad veršiukai patys atsigeria, melžti jų nereikia.
Tik informacijos apie tokį užsiėmimą internete tuomet nebuvo. Ją rinkosi įvairiuose kursuose, bendraudami su žmonėmis, kurie tokios patirties buvo nuvykę net į užsienį.
Pats geriausias mokytojas yra sava patirtis, tik už ją labai brangiai tenka sumokėti… Cicėnai dabar augina 25 karves. Su visu prieaugliu būna maždaug šešiasdešimties galvijų pulkelis. Sakosi, duonai ir druskai pakanka.
J. Cicėnienė augo su trimis sesėmis. Vieną iš jų Dievulis per anksti pasišaukė pas save. Nepaisant už nugaros likusių septyniolikos metų, Janinai vis dar labai skaudu dėl šio brangaus artimo žmogaus netekties.
Vyras Stanislovas – iš septynių vaikų šeimos pats mažiausias. Gal todėl, kad abu augo kaime, kad toks gyvenimo būdas jiems buvo labiausiai pažįstamas, pradėjus ūkininkauti, ir vaikus kaimiškų darbų ėmė mokyti. Patys dirbo ir vaikus vedėsi kartu. Sūnus Augustinas nuo mažumės labai mėgo traktorius ir žemės ūkio darbus. Kiti paliepti padarydavo, bet meile kaimo darbams nedegė.
Cicėnų šeimoje vaikų auklėjimo stilius liberalus: vaikai savo valia rinkosi, kur ir kuo jiems būti. Tuo labiau kad pasaulis dabar kaip niekada atviras galimybių gausa.
Pirmieji keturi Janinos ir Stanislovo vaikai: Ieva, Karolis, Jonas ir Augustinas – jau suaugę. Visi gyvena Lietuvoje. O prieš keturis mėnesius Cicėnai buvo tituluoti senelių statusu – gimė pirmoji anūkėlė, padėjusi Janinai suprasti, kad jos vaikai jau užaugo. Jai liko tik keistas klausimas: kur dingo tie beveik penkiasdešimt metų?
Tik kol dar vis namie jos dėmesio reikia mažiesiems, negali leistis į filosofines temas. Sukasi moteris kaip voverytė rate: čia Mortelę iš mokyklos pasiimk, čia 87-erių mamytei širdelė labiau plusdėti pradėjo, pagalbos reikia, čia sugrįžtančius vaikus priimti reikia, čia sūnų traukiniu grįžtantį iš grupės „Rammstein“ koncerto Vilniuje pasitik…
O kur dar dėmesys vyrui, namų ruoša, gyvuliukai, seniūnaičio pareigos! Vakare J. Cicėnienei anksčiau neatgulti taip pat neduota – pagrandukas Mykoliukas turi savo dienos grafiką. O ir mamos dėmesį vakare atsiima. Bet Janina nesiguodžia, suspėja.
– Būti gerų vaikų mama yra labai lengva, – džiaugiasi J. Cicėnienė. – O man Dievulis davė pačius geriausius, gražiausius ir protingiausius. Yra toks posakis, kad ir pelėdai jos vaikai patys gražiausi. Tik neteisingas šis posakis. Taip galėjo pasakyti tik niekada pelėdžiuko nematęs žmogus! Nuostabaus grožio yra šie mažučiai paukštukai! – tikino ji.
Balandžio mėnesį, sulaukus žinios, kad J. Cicėnienei bus įteiktas Valstybės apdovanojimas už nuopelnus motinystei (už tuos aštuonis nuostabaus grožio paukštukus!), moteris neatsisakė galimybės dalyvauti Prezidentūroje rengiamose mamų pagerbimo iškilmėse. Dalyvavo. Prezidentas Gitanas Nausėda pasirodė labai nuoširdus žmogus, toks paprastas ir tikras. Buvo jaudinančiai graži šventė. Džiaugiasi, kad nuvyko. Nors Janina iki šiol nesijaučia padariusi kažką tokio, už ką duodami tokie ordinai.
Todėl jai labai patiko dukrelės Elzytės reakcija, kai pranešė šeimai, jog gaus tokį garbingą apdovanojimą. Mažoji nustebusiai žiūrėdama į mamą paklausė: „O tai ką tu padarei Lietuvai, kad duoda tau?“ Janina dukrai atsakė: „Jus.“ Dukrelė nustebo dar labiau, nei iki tol, ir vos ne išrėkė: „Tai mes tokie vertingi?! Vau!“
Tėvo dienos proga tokiu pat ordinu bus apdovanotas ir Stanislovas. O dabar mamos įvertinimu džiaugėsi visa šeima.
Sūnus Augustinas savo mamoje įžvelgia rūpestingumą, atkaklumą, ryžtingumą. Jo nuomone, jei mama būtų kitokia, nebūtų priėmusi tokio gyvenimo iššūkio – į pasaulį atvesti tiek vaikų. Ir dar po tiekos vaikų nesugebėtų išlikti visada rami, nuolaidi. Mamos ordinas Augustinui pasirodė pelnytas. Tai – malonus pastebėjimas, dėmesingas gestas, tinkamas mamos įvertinimas.
Cicėnų vaikai, augdami daugiavaikėje šeimoje, niekada nesijautė išskirtiniai. Išskirtiniai buvo nebent tuo, kad patyrė daugiau gyvenimo trukdžių nei mažesnių šeimų vaikai. Bet dabar, kai suaugo, jie džiaugiasi. Suvokia, kokia laimė – tokia gausi šeima.
Ne tik Augustinas, bet ir visi kiti Janinos sūnūs ir dukros apie mamą atsiliepia tik šiltai ir teigiamai. Pirmoji atžala Ieva ją vertina už jos gerumą, rūpestingumą, išklausymą ir patarimus. Atviraudama ji nuoširdžiai visiems linki tokios geros mamos kaip jų.
Sūnus Karolis, sulaukiantis iš mamos patarimų visais klausimais, pirmiausia pastebi mamos išmintį. Jam mama yra ne tik atsidavimo savo šeimai pavyzdys, bet ir gera pašnekovė, diskutuojant įvairiomis temomis. Dar viena Janinos gera savybė, kad visada užbaigia ką pradėjusi. Yra jautri. Sūnus Karolis mamos jautrumą išskiria kaip giminės bruožą.
Jonas savo mamoje labiausiai vertina begalinę jos kantrybę. Nors ir daug jų, bet Janina visiems skirdavo vienodai dėmesio. O kad mama dar ir teisinga, Jonas suprato tik suaugęs. Tada, vaikystėje, sprendžiant vaikų ginčus, Jonui atrodydavo, kad mama juos išsprendžia brolio naudai. Šiandien atrodo kitaip. Šiandien Jonas tikrai tvirtai žino, kad visi patys geriausi žodžiai tinka jo mamai. Pagal Antano apibūdinimą, gerai, mylinčiai, sunkiai dirbančiai ir visada pasiekiančiai savo tikslą mamai.
J. Cicėnienė, kaip žmogus, reikli sau, savikritiška ir iki šiol neišmokusi priimti dėmesio, malonių pastabų ir vertinimų. Bet vaikų pasakyti gražūs žodžiai mamai prilygsta valstybiniam apdovanojimui.
Birutė Januitytė
