Elektroninės patyčios – ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų problema

Patiriantys dažnas patyčias asmenys jaučiasi vieniši, gali išgyventi nesaugumo ir bejėgiškumo jausmą, pradeda vengti socialinių kontaktų. Nuotr. iš www.istockphoto.com

Patyčios yra beprotiškai skaudinanti ir žeminanti patirtis, o jų pasekmės gali būti labai įvairios. Tačiau ar žinote, kaip elgtis ir apsaugoti savo vaiką, iš kurio tyčiojamasi? Kita vertus, ką daryti, jei jūsų vaikas užgaulioja kitus?
Apie vaikų ir suaugusiųjų patyčias virtualioje erdvėje kalbamės su psichologe, Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos nare Skaiste Rimkiene.

Padariniai gali būti mirtini

Žmonės, dažnai patiriantys patyčias, gali išgyventi nesaugumo ir bejėgiškumo jausmą, jie neretai jaučiasi vieniši, nes pradeda vengti socialinių kontaktų – iš jų rato dingsta draugai, vaikai nebenori eiti į mokyklą, suaugusieji vengia draugų susibūrimų.
Dėl patyčių gali prastėti vaikų akademiniai pasiekimai, suaugusiųjų profesinėje srityje – darbo rezultatai.
„Tokie žmonės yra didesnėje rizikos grupėje susirgti depresija ir greičiau įklimpti į priklausomybių liūną – pradėti vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas“, – pažymi psichologė S. Rimkienė.
Psichologinė ir emocinė prievarta gali privesti prie suicidinių minčių ar net veiksmų.

Soc. tinklai iškreipia savivertės sampratą

Psichologė Skaistė Rimkienė teigia, kad būtina stiprinti ne tik
suaugusiųjų, bet ir vaikų bei paauglių psichologinį atsparumą,
kad jie išmoktų susidoroti su visais gyvenimo sunkumais ir nuopuoliais.
Gabrielės Andriulionytės nuotr.

Psichologė pripažįsta ne kartą girdėjusi aplinkinius sakant, kad patyčios mus užgrūdina, padaro stipresnius, išmoko apginti save. Deja, tokios kalbos – mitas, nes teigiamų patyčių pasekmių niekada nebūna.
„Nuo patyčių kenčia žmogaus savivertė, o ypač tų žmonių, kuriems labai svarbi aplinkinių nuomonė, kurie nuolat pasitikrina: ,,Ką apie mane galvoja kiti?“
Ir jeigu vaikas ar suaugęs žmogus nuolatos girdi užgauliojimus, kaip galvojate, kokį savo vaizdą jis nusipiešia?“ – klausia psichologė.
Kalbėdama apie socialinius tinklus, pavyzdžiui, „Facebook“ ar „Instagram“, S. Rimkienė sako, kad paaugliai ir net kai kurie suaugusieji, įkėlę asmeninę nuotrauką, savivertę tiesiogiai sieja su surinktų „patiktukų“ skaičiumi: „Jei surenku daug „patiktukų“, vadinasi, aš esu mėgstamas kitų, o jei ne – esu neįdomus, nuobodus ar nevertingas. Toks mąstymas yra itin klaidingas, tad vertėtų sau ir savo vaikams nuolat priminti, kad mes visi gimstame vertingi, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių, tokių kaip pasiekimai, užimama socialinė padėtis ar draugai.“

Kai internete užgauliojamas vaikas

Jeigu patyčias virtualioje erdvėje patiria vaikas, psichologė pirmiausia skatina jį apie tai papasakoti savo tėvams ar kitam suaugusiam asmeniui, kuriuo pasitiki.
„Elektroninėje erdvėje patyčių reiškinys yra labai pavojingas, nes jis – nė kiek nevaldomas. Pirmiausia mes, tėvai, nežinome, kad jos vyksta, nes viskas „verda“ uždaroje erdvėje, tam tikroje žmonių grupėje. Dėl to mūsų vaikai gali labai stipriai nukentėti – juk šalia nėra nė vieno suaugusio asmens, kuris galėtų tai sustabdyti“, – paaiškina S. Rimkienė.
Anot psichologės, be suaugusiųjų įsikišimo – tėvų, mokytojų, specialistų, – vargu, ar tos patyčios liausis. Tam, kad vaikas galėtų drąsiai viską papasakoti tėvams, reikia kurti su jais artimą ryšį, nes būtent tai yra pagrindinis veiksnys, apsaugantis vaiką nuo neigiamos išorinės įtakos.

Kai elektronines patyčias patiria suaugęs

Jeigu skaudinančių ar viliojančių žinučių virtualioje erdvėje sulaukia suaugę asmenys, psichologė siūlo kelti sau klausimus: ,,Kokios mintys man kyla?“, ,,Aš iš tiesų esu nevertingas, storas, negražus?“, ,,Kokie jausmai apima?“ (pavyzdžiui, pyktis, bejėgiškumas, baimė, kaltė, gėda), ,,Kaip norisi vienoje ar kitoje situacijoje pasielgti – ar dar labiau užsisklęsti, ar apie tai pasakyti artimam žmogui, kreiptis į teisėsaugos institucijas, blokuoti asmenis, iš kurių sulaukiama tokių žinučių?“
Pasak S. Rimkienės, labai svarbu įsisąmoninti, kas vyksta, nes kol mes negebėsime to įsivardyti, negalėsime nieko pakeisti.
„Tokiais momentais nevertėtų užsisklęsti savyje, užsidaryti ir atsiriboti nuo kitų. Anaiptol, reikėtų kurti palaikančius, tausojančius ir maitinančius santykius su kitais žmonėmis, kurie savo ruožtu didina mūsų psichologinį atsparumą neigiamiems išoriniams veiksniams“, – pataria psichologė.

Padeda įvairios įsisąmoninimo praktikos

Vaikas ar paauglys bus atsparus patyčioms tik žinodamas, kad gali kontroliuoti tai, kas vyksta.
„Kai vaikai tiesiogiai susiduria su patyčiomis, yra nemažai būdų, kaip galime mokyti savo vaikus su tuo dorotis. Vienas jų – įsivaizduoti, kad prieš juos yra stiklinė siena ar burbulas ir mes galime negirdėti, kitaip tariant, savo vaizduotėje, mintyse įjungti ir išjungti garsą to asmens, kuris kalba. Taip pat galite mokyti vaikus atsakyti į tam tikrus draugų pasisakymus. Pavyzdžiui, kai vaikas atsako ,,Girdžiu tave“, ,,Dėkui tau už tavo nuomonę“. Mes galime namuose repetuoti su savo vaikais, kai sakome jam ,,Tu negražus“, o jis atsako: ,,Ačiū tau už tavo nuomonę“, – apie skirtingus būdus pasakoja psichologė.
S. Rimkienė akcentuoja: kai vaikui sakome įžeidžiančius žodžius, įvyksta nujautrinimas, vadinamas desensibilizacija, ir tie užgaulūs žodžiai jam skamba nebe taip baisiai.
Be to, galima elgtis ir priešingai – kai mums išsako įvairius įvertinimus, pavyzdžiui, ,,Tu storas“, rekomenduojama atsakyti: ,,Ką sakai?“ arba ,,Blogai girdžiu tave.“
„Šios įsisąmoninimo praktikos yra taikomos užsiėmimuose su vaikais ir, pasak įsisąmoninimo mokytojų, jos itin vertingos, vaikams labai patinka“, – teigia psichologė.
Kai vaikai jau būna nurimę ir pasiruošę miegui, galima atlikti burbulų vizualizaciją.
„Paprašykite vaiko įsivaizduoti, kad jis eina per pievą, jos viduryje pamato trykštantį fontaną, o iš jo į dangų kylančius įvairių formų, spalvų ir dydžių burbulus. Pasiūlykite išsirinkti jam labiausiai patinkantį burbulą. Kadangi burbulas yra vaiko dydžio, jis gali į jį įlipti ir pajusti, kaip visą kūną užlieja šiluma. Burbule jis jaučiasi saugus ir mylimas, jokios skaudinančios žinutės ar blogi žmonės negali jo pasiekti. Ir kai jis prisipildo meilės jausmo, gali iš burbulo išlipti, jį susilankstyti ir įsidėti į kišenę, kadangi tai stebuklingas burbulas“, – pasakoja S. Rimkienė, pridurdama, kad vaikų vaizduotė yra ypač galinga, o ši praktika moko juos, susidūrus su patyčiomis, išsitraukti iš kišenės saugų burbulą ir į jį įlipti…

Privatumas internete suteikia saugumo

Prieš vaikui pradedant naudotis socialiniais tinklais, tėvams rekomenduojama pasikalbėti su juo ir nustatyti priimtinas taisykles. „Kai kurie tėvai reikalauja, kad jiems nedavus sutikimo vaikai nieko neskelbtų internete, kiti – kad vaikai jungtųsi prie savo paskyrų tik iš tėvų telefono“, – pasakoja S. Rimkienė.
Be to, tėvai turėtų papasakoti vaikams ir parodyti jiems privatumo nustatymus, kurie padeda sukurti saugesnę erdvę internete bei socialiniuose tinkluose.
„Tegul vaiko naudojamos socialinių tinklų ,,Instagram“ ir ,,Facebook“ paskyros būna privačios ir apsaugotos, kad tik jo patvirtinti žmonės galėtų matyti nuotraukas ir įrašus. Nuolat tikrinkite vaikų privatumo nustatymus, nustatykite kompiuterio ar belaidžio ryšio apribojimus, kad vaikai negalėtų matyti netinkamo turinio“, – pataria psichologė, pridurdama, kad paaugusius vaikus vertėtų išmokyti, kaip užblokuoti nepageidaujamą asmenį arba apie jį pranešti.

Latentinio amžiaus vaikams – dar didesnė kontrolė

Jei latentinio amžiaus (6–11 metų) vaikas jau turi paskyrų socialiniuose tinkluose, anot psichologės, jos visada turėtų būti pasiekiamos tėvams, kad šie galėtų žvilgtelėti, ką vaikas ten veikia, rašo ir komentuoja.
„Tėvai turi žinoti visus vaiko slaptažodžius ir sekti jo veiklą socialiniuose tinkluose, kad niekas neliktų nepastebėta. Taip pat privalu užtikrinti, kad latentinio amžiaus vaikai kiek įmanoma daugiau naudotųsi išmaniaisiais įrenginiais bendrose erdvėse – svetainėje, virtuvėje, o ne savo kambaryje“, – atkreipia dėmesį S. Rimkienė.

Svarbu informuoti apie viliojimo riziką

Vertėtų nepamiršti, kad anoniminis interneto pasaulis suteikia daug galimybių vilioti. Norėdami tam užkirsti kelią, tėvai turėtų pasikalbėti su vaikais ir paaiškinti, kad socialiniuose tinkluose žmonės ne visada yra tuo, kuo apsimeta esą.
Svarbu skatinti nuolatinį kalbėjimąsi su vaiku, atvirumą, papasakoti jiems apie saugumą internete, akcentuoti, kad niekam negalima atskleisti savo asmeninių duomenų, o pasiekti savo paskyras socialiniuose tinkluose galima leisti tik realiame gyvenime pažįstamiems žmonėms.
„Pateikite vaikui klausimą, ar jie pažįsta tą žmogų realiame pasaulyje. Paaiškinkite jam, kad, jei dėl ko nors pasijus nepatogiai ar nežinos, kaip elgtis, visada gali kreiptis į jus“, – pataria S. Rimkienė.

Galima užbėgti patyčioms „už akių“

Kadangi kompiuterio ar kito išmaniojo įrenginio ekranas suteikia anonimiškumo ir saugumo jausmą, vaikai ir daugelis suaugusiųjų mano internete galintys sakyti, ką panorėję, ir už tai nesusilaukti jokių padarinių.
Norėdami to išvengti, tėvai turėtų nuo mažens mokyti vaikus stabtelti ir pagalvoti prieš skelbiant bet kokį įrašą. Svarbu apmąstyti, ar tai, ką jie ruošiasi parašyti, būtų patogu pasakyti draugui viešoje vietoje, ar jiems patiktų, jei tėvai ar mokytojas perskaitytų komentarą, kurį jie ruošiasi rašyti.
Taip pat galima kviesti vaikus įsivaizduoti, kad mama arba tėtis nuolat stovi už nugaros ir skaito tai, ką jie rašo virtualioje erdvėje. Jeigu vaikai skelbia tai, ko neturėtų matyti tėvai, vadinasi, to negalima sakyti internete.
Rekomenduojama su vaikais aptarti tai, kuo skiriasi juokingi, liūdinantys ir skaudinantys įrašai bei komentarai.

Ką daryti, kai jūsų vaikas tyčiojasi iš kitų? 

Jei sužinojote, kad jūsų vaikas užgaulioja kitus, pirmiausia patariama susilaikyti nuo kategoriškos nuomonės, kol neišsiaiškinote, kas iš tiesų įvyko.
„Labai svarbu tokiose situacijose tinkamai valdyti kylančius pykčio, nerimo, gėdos jausmus, todėl vertėtų ramiai pasikalbėti su vaiku ir sužinoti faktus. Svarbu leisti jam papasakoti, kas nutiko, kiek žmonių buvo įsitraukę, kiek laiko tai vyksta. Reikia išbūti su vaiku, padaryti pauzę, pasėdėti šalia. Kartais toks elgesys reikalingas tam, kad vaikas atrastų drąsos ir motyvacijos pasakyti, kas jam svarbu“, – pastebi psichologė.
Rekomenduojama išklausyti vaiko nuomonę, kodėl jis parašė ar pasidalijo nederamais dalykais. Ar tam, kad atrodytų smagus ir „kietas“ ir sulauktų daugiau „patiktukų“ internete? O gal turėjo nesutarimų su tuo asmeniu realiame gyvenime ir tokiu būdu pabandė už kažką atkeršyti?
Anot psichologės, elektroninės patyčios parodo, kad vaikas nėra pakankamai emociškai atsakingas naudotis internetu ar socialiniais tinklais.
„Apribokite prieigą prie šių įrenginių arba sutrumpinkite laiką, kurį vaikas gali praleisti internete. Viską, ką jis skelbia, turėsite patvirtinti. Paaiškinkite, kad vaikas, įrodęs, jog gali elgtis tinkamai, atgaus savo privilegijas“, – pataria psichologė, pridurdama, kad nederėtų bausti vaiko atimant iš jo išmanųjį įrenginį, nes jūsų atžala turi mokytis saugiai ir tinkamai naudotis socialine žiniasklaida bei internetu.
Draudimas nieko neišspręs, todėl verčiau kartu pakalbėti apie tai, kaip galėjo jaustis žmogus, kuriam buvo skirti nederami komentarai ar paveikslėliai. Svarbu padėti vaikui suvokti, kokie galingi gali būti žodžiai.
Taip pat siūloma tėvams pasvarstyti, dėl kokių priežasčių jų vaikas tyčiojasi iš kito. „Dažnai skriaudėjai patys būna labai nelaimingi, žemos savivertės, išgyvenantys menkavertiškumo, bejėgiškumo, nusivylimo jausmus. Tyčiodamiesi ir žemindami kitus jie bando pakelti savo savivertę, jaustis vertingesni. Todėl kalbėdama su vaikais, kurie patiria patyčias, aš dažnai akcentuoju: tavo skriaudikas turi daug pykčio širdyje, o nemokėdamas su juo susitvarkyti, siekia tave įskaudinti“, – pasakoja S. Rimkienė.

Kiekvienas galime sustabdyti patyčias

Žvelgiant iš tėvų pozicijos, pirmiausia labai svarbu pagalvoti, ar jie patys savo artimiausioje aplinkoje nevartoja žodžių, neatlieka veiksmų, žeminančių ir skaudinančių kitus, ypač vaikui girdint.
„Jeigu suaugęs kalbėsis su vaiku, kad negalima tyčiotis iš kitų, bet savo pavyzdžiu rodys priešingai, vaikas perims elgesio modelį. Dėl to labai svarbu, kad tėvų draudimai ir jų pačių atliekami veiksmai sutaptų.“
Be to, kalbant apie patyčias elektroninėje erdvėje, labai svarbi savikontrolė – kiek gebame valdyti savyje kylančias mintis, emocijas ir elgesį.
„Dažniausiai kitus mums norisi įskaudinti, pažeminti ar kitaip sumenkinti tuo metu, kai mes nesugebame suvaldyti mumyse kilusio pykčio, pagiežos, beviltiškumo, pavydo jausmų“, – paaiškina psichologė.
Vaikams dar sunkiau save kontroliuoti susidūrus su nemaloniomis situacijomis, todėl, pasak S. Rimkienės, labai svarbu yra stiprinti ne tik suaugusių, bet ir vaikų bei paauglių psichologinį atsparumą, kad jie būtų pasiruošę ir gebėtų išgyventi nemalonias situacijas ar patyčias, patys netaptų skriaudėjais ar abejingais stebėtojais.
„Atsparumas yra įgūdis, kurį turime išsiugdyti savyje ir ugdyti vaikuose, kad galėtume eiti per gyvenimą su viskuo, ką turime: sunkumais, nuopuoliais ir džiaugsmais, su viltimi ir optimizmu“, – teigia psichologė.
Karolina Kotryna PETRAUSKAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video