Rajono švietimo bendruomenės nariai – mokytojai, mokiniai bei jų tėvai pastebi: pirmasis naujų mokslo metų mėnuo praskriejo lyg akimirka.
Mėnuo buvo greitas ir Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pagrindinės mokyklos mokytojai Brigitai Stankūnaitei. Tas mėnuo, o kartu ir kiekviena diena ypatinga, vis kitokia ne tik pradinių klasių mokytojos ugdomiems keturiolikai pirmokėlių, bet ir pačiai mokytojai. Prasidėjo pirmieji mokytojos Brigitos darbo metai.
Apie profesiją – įvairiais rakursais
Kasmet Tarptautinės mokytojų dienos proga „Santarvė“ stengiasi į mokytojo profesiją pažvelgti vis kitu rakursu. Esame kalbinę ir mokytojų dinastijų atstovus, ir tuos, kurie vienoje ar kitoje mokykloje kadaise patys užaugo, subrendo, iš jų išėjo, o po kurio laiko sugrįžo tik jau ne mokytis, o mokyti. Apie pedagoginio darbo prasmę diskutavome su mažeikiškiais, pelniusiais Metų mokytojo premiją, apie visuomenėje nusistovėjusius stereotipus – su pradinukus ugdančiu mokytoju vyru.
Šiemet prieš Rugsėjo 1-ąją mūsų rajono ugdymo įstaigų direktorių pasitarime Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus, kalbėdamas apie mokytojų pritraukimo į rajoną reikalus, apie vis didėjantį dirbančių pedagogų vidutinį amžių, pasakė, kad rajono mokykloje pradėjo tik viena jauna, ką tik studijas baigusi pedagogė.
To sakinio nepamiršome.
Kol kas didelės bėdos nebuvo
Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pagrindinės mokyklos vadovės Dovilės Budreckienės klausėme, ar atsilaisvinus mokytojo darbo vietai šiandien yra paprasta surasti ir įdarbinti naują pedagogą.
Direktorės teigimu, su dideliais sunkumais jai susidurti neteko. Galbūt įtakos turi ir tai, kad Tirkšliai geografine prasme yra netoli Mažeikių, be to, miestelį su Telšiais jungia asfaltuotas kelias. Todėl mokykloje yra ir mokytojų, ir kitų darbuotojų iš Telšių, Nevarėnų.
Nedidelėje bendruomenėje galima augti
Kalbėdama apie mokykloje šiemet dirbti pradėjusią pirmokų mokytoją B. Stankūnaitę, mokyklos direktorė tvirtino: „Esame laimingi, kad Brigita pasirinko mūsų mokyklą, kad savo profesinį kelią pradeda eiti čia, Tirkšliuose.“
Anot D. Budreckienės, nedidelio miestelio mokyklos bendruomenėje ir jauni, ir vyresni mokytojai gali atsiskleisti, įgyvendinti savo idėjas, vizijas, sėkmingai ugdyti jaunąją kartą.
„Manau, kad savo pavyzdžiu Brigita gali įkvėpti ir kitus jaunus pedagogus rinktis ne tik didmiesčių, bet ir mažesnių bendruomenių mokyklas. Jose mokytojai iš tiesų gali būti kaip švyturiai – gali telkti mokyklų bendruomenes, jose kurti“, – mintimis dalijosi direktorė.
Apsispręsti padėjo auklės patirtis
Jaunoji mokytoja B. Stankūnaitė „Santarvei“ sakė: istorija, kodėl ji nutarė rinktis mokytojos kelią, Klaipėdoje studijuoti vaikystės pedagogikos studijų programą, nėra kuo nors ypatinga ar romantiška.
Mažeikiškė nuo 16 metų pradėjo dirbti aukle. Ta patirtis leido Brigitai pajusti, kad jai patinka bendrauti ir būti su vaikais. Todėl natūraliai subrendo mintis studijuoti specialybę, susijusią su vaikais.
„Tarp mano artimųjų nėra nė vieno mokytojo, todėl negaliu pasakyti, kad kas nors galėjo turėti įtakos mano sprendimui ir pasirinkimui“, – kalbėjo B. Stankūnaitė.
Žinojo, kad norės mokyti pradinukus
Šiemet Klaipėdos universitete mažeikiškė baigė vaikystės pedagogikos studijas ir įgijo mokytojo kvalifikaciją, leidžiančią mokyti ir ikimokyklinio amžiaus vaikus, ir pradinukus. Kadangi ši studijų programa buvo „sesijinė“, Brigita niekada nebuvo išsikrausčiusi gyventi į uostamiestį, o tik išvykdavo į sesijas.
„Dar prieš pradėdama dirbti mokykloje, dirbau lopšelyje-darželyje. Pamačiau aplinką, pamačiau, kaip vyksta darbas tokioje įstaigoje. Išbandžiau save su mažesniais vaikais.
Bet jau ir tada, kai pradėjau studijuoti, galvojau, jog norėsiu dirbti su šiek tiek vyresniais vaikais, su pradinukais. Tą dabar ir darau – dirbu ir įgyvendinu savo svajonę“, – šypsojosi mokytoja.
Pokyčiai matomi jau ir po mėnesio
Padirbėjusi ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir dirbdama mokykloje, Brigita sako jau galinti palyginti, kas, kaip ir kur vyksta.
„Darželyje vaikų rutina visai kitokia nei mokykloje. Ir man, mokytojai, labai įdomu matyti, kaip jie, ką tik buvę darželinukai, o dabar jau mokinukai, pratinasi prie naujos aplinkos, naujų darbo principų. Iš pradžių pirmokėliai nelabai suvokė, kas yra vadovėlis, ką reiškia atsiversti tokį ir tokį puslapį. Dabar jie supranta, kas yra pamoka, kad jos metu mokomasi, žino, kad per pertraukas žaidžiama“, – apie mokinių adaptaciją pasakojo jaunoji pedagogė.
Mokykloje viskas intensyviau
Kalbėdama apie jai pačiai tenkančius iššūkius ir pokyčius Brigita pastebėjo, jog dirbant darželyje nebuvo tokio psichologinio intensyvumo, koks yra mokykloje. Dirbant su pradinukais, viskas vyksta labai greitai: vieną dieną mokytojai reikia planus rašyti, kitą – ruoštis kokiam nors konkursui, projektui. Žodžiu, kiekviena diena dovanoja vis ką nors naujo.
„O man apskritai viskas yra nauja. Kad ir, pavyzdžiui, TAMO dienynas man naujovė ir kasdien tenka mokytis juo naudotis. Aš Juozo Vitkaus-Kazimieraičio mokykloje atlikau praktiką, kurios metu mokiausi ruoštis pamokoms. Bet pasiruošimas, kai tu viena esi atsakinga už visą klasę, yra jau kitoks, su kur kas daugiau atsakomybės“, – kalbėjo Brigita.
Šiandieniniai mokiniai labai aktyvūs
Mokytojos paprašėme apibūdinti šiuolaikinio mokinuko psichologinį portretą.
Pasak B. Stankūnaitės, šiuolaikinis mokinys yra labai aktyvus, nenustygstantis vietoje, sunkiai sutelkiantis dėmesį. Jam viskas įdomu – ir kas vyksta už nugaros, ir kas iš šono, todėl neretai jam sunku susikaupti.
„Tad ir mokytojas turi gebėti sudominti, pritraukti vaiko dėmesį. O šiais laikais tai padaryti turbūt lengviausia naudojantis informacinėmis technologijomis, nes vaikams tai yra įdomiau nei vien tik žiūrėti į vadovėlius“, – pastebėjo pirmokų mokytoja.
Dirbti kitur nė nesvarstė
Brigita pasakojo: kai mąstydavo apie tai, kur gyvens ir dirbs, linko prie minties – čia, gimtajame Mažeikių rajone. Prie studijų miesto mažeikiškė niekada nebuvo prisirišusi.
Ji skaičiuoja, kad vaikystės pedagogikos programoje drauge su ja dar studijavo 16 merginų, kurios įstojo po gimnazijos. Buvo ir vyresnių – ugdymo įstaigose dirbusių, bet pedagogo kvalifikacijos neturėjusių ir ją įgyti norėjusių studentų.
Didžioji dalis būsimųjų pedagogių dirbti ugdymo įstaigose pradėjo jau studijų metais. Išsibarsčiusios po skirtingus Lietuvos kampelius bei skirtingas įstaigas, ten jos dirba ir baigusios mokslus.
Brigita teigė nežinanti tikslaus atsakymo į klausimą, kodėl jauni pedagogai po studijų nenori atvykti ar sugrįžti dirbti į atokiau nuo didesniųjų Lietuvos miestų esančius rajonus. Galbūt taip sudėlioja pats gyvenimas – ten, kur pradedi studijuoti, pradedi kurti ir savo naują gyvenimą, įsitvirtini ir pasilieki.
Įspėjo, kad specialybė nelengva
Ar tuomet, kai B. Stankūnaitė dar pati sėdėjo gimnazijos suole, nebuvo bandančių ją atkalbėti nuo tokio pasirinkimo?
Mokykloje mergina neakcentuodavo, kad žada studijuoti pedagogiką. Todėl iš aplinkinių nelabai girdėdavo ir skeptiškų nuomonių, pasakymų: „Oi ne, tik jau nesirink šios srities.“ Bet pripažįsta, kad studijuojant iš dėstytojų tekdavo išgirsti mintį: „Esate pasirinkę patį sunkiausią dalyką, tikimės, kad neapsisuksite ir nepabėgsite.“
Mažeikiškė tvirtino: tokie pasakymai jos noro siekti užsibrėžto tikslo, įgyvendinti svajonę būti mokytoja nė kiek nesumažino.
„Savęs nematau kitame nei mokytojo kelyje, tad kitų nuomonė, pamąstymai mano sprendimų nekeičia. Dabar, dirbdama su pirmokėliais, jaučiuosi savo vietoje. Minčių, kad mokytojo darbas galbūt ne man skirtas, tikrai nėra“, – kalbėjo B. Stankūnaitė.
Tarptautinės mokytojų dienos proga sau, o kartu ir kolegoms jaunoji mokytoja linkėjo kantrybės. Ir dar kito labai svarbaus dalyko – nenustoti tobulėti, nenustoti mokytis. Sunku būti mokytoju, jei mokydamas kitus nuolat nesimokytum ir pats.
