Šisbeitauskas
Laiškelį man parašęs, kaip jis pats teigia, bendramintis Pranas privertė prisiminti, kaip šventėme Tarptautinę moters dieną.
Vyriškis sako, kad jam tai – gražiausia pavasario šventė ir vienintelė galimybė pasveikinti moteris: per Motinos dieną visų moterų juk nesveikinsi. Pranas apgailestauja, kad neturėjo gėlių ir negalėjo pasveikinti redakcijoje tą dieną sutiktų moterų. Bendramintis siūlo mums, vyrams, kitais metais pasitaisyti ir į redakciją pasiimti laikraščio atėjusioms dailiosios lyties atstovėms įteikti po žiedelį. Juolab kad tų moterų ateina ne tiek ir daug. Ką gi, ačiū, gerbiamas Pranai: mintis iš tiesų nebloga ir nelabai sunkiai įgyvendinama – tereikia mums, vyrams, susikooperuoti ir nusipirkti gėlyčių…
Laiškų su įvairiomis mintimis, pastebėjimais, pastabomis, pasiūlymais laukiu ne tik iš pono Prano, bet ir iš visų mano skaitytojų: dabar galima ne tik rašyti elektroninius laiškus, bet ir komentarus prie mano minčių laikraščio interneto puslapyje adresu: www.santarve.lt. Paraginkit tai padaryti ir savo gimines, artimuosius, kaimynus. O jei neturite galimybių prieiti prie interneto, rašykite tiesiog į redakciją: tie laiškai mane tikrai pasieks. Aš manau, kad ne visi mano mintims pritaria, tad kodėl nepadiskutavus?
Ir dar apie laiškus. Kažkurį vakarą grįžęs iš darbo laiptinėje prie pašto dėžučių pamačiau krūvą vienam žmogui skirtų laiškų: visi jie su sąskaitomis mokėti už butą. Tuos laiškus atneša patys butų ūkio darbuotojai, šiuo atveju tai buvo „Tavo pastogės“ korespondencija. Tai negi tam laiškus atnešusiam žmogui nesuprantama, jog tokia laiškų krūva liudija, kad tas žmogus jau tiek mėnesių, kiek laiškų, ten nebegyvena? O taip iš tiesų ir yra. Tai kam, užuot ieškojus to asmens, rašyti ir siųsti sąskaitas į niekur? Negi esame tokie turtingi, kad galim švaistyti lėšas į kairę ir į dešinę?
Arba kita su laiškais susijusi situacija: virš pašto dėžučių padėtas laiškas, ant kurio parašyta, kad toks adresatas čia negyvena. Kiek suprantu, laiškininkas, atnešęs laišką ir pamatęs tokį užrašą, turėtų jį pasiimti ir išsiųsti atgal. Bet kur tau! Taip ir mėtosi tas tikrojo adresato nepasiekęs laiškas, kol kas neapsikentęs jį išmeta į šiukšliadėžę. Ir kas ten žino: gal laišką rašęs žmogus mano, kad kažkas su juo nenori bendrauti. Kita vertus, gal tame laiške buvo kokia svarbi informacija, kuri žmogaus taip ir nepasiekė…
Nors dabar vargu ar kas nors rašo laiškus su prisipažinimais apie meilę ir panašiai: žmonės linkę naudotis, kaip sakoma, informacinėmis technologijomis, bendrauti virtualioje erdvėje. Juk dabar ten susipažįstama, kalbamasi, keičiamasi šypsenomis ir bučiniais, o kartais tokios pažintys nueina net iki žiedų sumainymo. Kaip sakoma, rasti savo likimą galima ir neišėjus iš namų… Tikrai žinau ne vieną tokį atvejį.
O dabar pavasaris: dar didesnis gražių jausmų pakilimas ir pasireiškimas. Po truputį šyla orai, sausėja žolynai, gatvėse atsiranda vis daugiau dulkių, kurios, papūtus stipresniam vėjui, ima šokti akis užnešančius šokius. Per žiemą sutaupę gatvių prižiūrėtojai turėtų tas dulkes tramdyti, surinkinėti, bet kažkodėl tokios technikos gatvėse nematyti. Taip ir skraido tos kietosios dalelės, dusinančios mus ir kenkiančios mūsų plaučiams.
Atėjo pavasaris, prasidėjo tos pačios bėdos kaip ir kasmet: vietomis jau deginama sudžiūvusi žolė. Sakysit, per anksti? Ogi, pasirodo, ne. Vesdamas keturkojį į pavenčius pats savo akimis pamačiau, kaip vienas vyriškis, taip pat vaikštinėjęs su savo šunimi, nusileido į pakalnę, o po to greitai iš ten išniro. Apsidžiaugiau, kai jis sparčiai nėrė į kalną ir dingo, nes bijojau, kad mūsų šunys gali būti vienas kitam nedraugiški. IR KĄ JŪS MANOT? Po kelių minučių pamačiau iš kalno papėdės kylančius dūmus ir degančią vešlią, bet išdžiūvusią per visus praėjusius metus nepjautą žolę. Nieko nebegalėjau padaryti, tik pasigailėjau, kad vesdamas pasivaikščioti šunį, telefoną palieku kitų kelnių kišenėje. O žolę naikinanti liepsna pakyla iki asfaltuoto pėsčiųjų tako ir nurimsta. Tada – gaudyk vėją laukuose. Paskui pastebėjau, kad nudega tik tos ilgos žolės išdžiūvęs paviršius, o žemiau, kur žolė dar šlapia, ne. Tad, gerbiamieji ugniagesiai, kai saulutė išdžiovins ir tuos plotus, darbo jums dar gali tekti nemažai.
Ugniagesiai į įvykio vietą visada važiuoja garsiai, tai yra įsijungę sirenas ir švyturėlius. Greitosios medicinos pagalbos mašinos kiek ramesnės: jos „kaukia“ tik esant ypatingam iškvietimui arba norėdamos greičiau pralėkti sankryžą ar mašinų susigrūdimo vietą. Panašiai skuba ir policijos baltai žali automobiliai. Toks triukšmas su daugybe garsų ir žybčiojimų būna ir švenčių metu, kai dangų skrodžia įvairiaspalviai fejerverkai. Todėl vienoje kompanijoje mes ir pradėjome diskutuoti, kas žmonėms įdomiau: ar tos nelaimes skelbiančios sirenos, ar džiugesį ir gerą nuotaiką dovanojantys spalvingi stebuklai?
Lietuviai nebūtų lietuviai, beveik daugiau tokių, kuriems vis dėlto įdomiau ir smalsiau, kai kaukia sirenos. Intriga, smalsumas, kas, kur ir kaip atsitiko, vis dėlto ima viršų. O kas tie fejerverkai? Tik žmonių palinksminimui skirti žaisliukai.
O dabar, kaip pasakytų viena mano pažįstama, aš gal ne į temą, bet noriu pasikalbėti apie mūsų rajono kelius. Pamenat, praėjusį savaitgalį pasakojau apie Reivyčių seniūnijoje esančią Pumpurų gatvę, kuria važiuojant reikia saugoti dantis ir liežuvį, kad jo neprikąstum? Pasirodo, mūsų rajone toks kelias ne vienas. Sulaukiau skambučio iš Rubikų, kur žmonės skundžiasi, kad tokio kelio yra ne keli šimtai metrų, o keliolika kilometrų. Per duobes trankomi automobiliai, kurie nuo to genda, tad žmonės nebežino, kur besikreipti, kad keliai būtų sutvarkyti: vietos valdžia padėti niekuo negali ir prašo laukti, kol išeis pašalas ir bus galima tuos kelius nugreideriuoti.
Analogiška padėtis ir kelyje nuo Židikų iki Pikelių. Kažkokie keisti dalykai darosi: juk dabar lyg ir XXI amžius, o mes vis kalbame apie tokias bėdas ir negalime jų išspręsti.
Siūlau vienintelį dalyką: susodinti rajono valdžią, su ja neblogai sugyvenančius kelininkus ir smagiai pavėžinti tais keliais: dantys gal neiškris, bet smegenys nuo vibracijos gal pradės dirbti geriau. Gal atsiras ir kitokių sprendimų.
sisbeitauskas@santarve.lt
