Kažkokia ypatinga mėnulio pilnatis

Šisbeitauskas

Ačiū Dievui, baigėsi mėnulio pilnatis. Tas laikotarpis tikrai buvo kažkoks keistas. Gal tą pilnatį lydėjo kokie nors saulės magnetiniai laukai ar dar kokios gamtos keistenybės, nes ji buvo tikrai kitokia nei buvusios. Labiausiai, žinoma, tos gamtos anomalijos lydi žmonių jausmus, būsenas ir sveikatą. Ne vienas mano pažįstamas pajuto širdies darbo, kraujotakos sutrikimus, o senamiesčio gyventojai kaip niekad dažnai girdėjo bažnyčios varpų skambesį: ne Velykinį džiaugsmą skelbiantį, o palydintį į paskutinę kelionę. Vieną dieną jie skambėjo net tris kartus…
Čia paminėjau tuos pačius blogiausius ir jau nebeskundžiamus dalykus, bet buvo ir tokių, kuriais patikėti sveiku protu kažkaip neišeina. Čia kaip su tais ekstrasensais, pranašais ar burtininkais, kuriais vieni aklai tiki, o kiti sako, kad tai visiška nesąmonė. Nekalbu apie tai, kad šiemet prieš Velykas ėmiau ir nusivaliau langus, nors anksčiau tai darydavau visai kitokiu laiku. Man pačiam tai sunkiai suprantamas reiškinys, bet jei atvirai, tai padaryti paskatino mano mama: anksčiau to jos pasiūlymo kažkaip negirdėdavau, o šiemet ėmiau ir padariau. Gal mano brangiausią žmogų palietė kažkokios antgamtinės jėgos, kad jo šiemet ėmiau ir paklausiau? Būtų labai smagu: kiek kitų gerų dalykų padaryčiau!
O kaip paaiškinti tai, kad per šią mėnulio pilnatį valant tuos pačius langus ant grindų ištiško mano jau gal dvidešimt metų turėta, ne vienai gėlei bent kelias dienas gyvenimą pratęsdavusi vaza? Kiek kartų aš ją čiupinėjau, kilnojau iš vienos vietos į kitą, keičiau vandenį, bet ji niekada nenukrisdavo! O štai dabar, vos ją palietus, nukrito ir sudužo. Beje, šį kartą toje vazoje žaliavo Velykų proga pamerktos berželio šakos. Pagalvojau, kad tai perspėjimas: visada mėgau, kad ta velykinė puokštė būtų didelė, tad už jos ir užkliuvau. Kitais metais tikrai pasitenkinsiu perpus mažesne žalėsių puokštele.
Viena mano kolegė dėl tos sudužusios vazos iškart pasakytų: stebėk ženklus. IR KĄ JŪS MANOT? Po kelių dienų, lyg žinodami, kas man atsitiko, draugai tų pačių Velykų proga padovanojo… vazą. Su kukliau žaliuojančiais berželiais ir dekoratyvinių kiaušinių papuošalais.
Nežinau, kaip šią situaciją paaiškintų ekstrasensai ar dar kažkokie -ensai, -ogai ir -etikai, bet aš pagalvojau, kad kartais senus daiktus, kad ir kokie jie brangūs man būtų, reikia keisti naujais. Tikriausiai ne veltui sakoma, kad prie daiktų nevalia prisirišti.
O dar keistesni, tikriausiai sukelti mėnulio pilnaties, dalykai darosi kai kurių mažeikiškių galvose. Nekalbu apie tuos, kurie neša paskaityti ir primygtinai reikalauja išspausdinti jų sukurtus eilėraščius. Viena mažeikiškė, paskambinusi į redakciją, guodėsi, kad kaimynai naktimis skleidžia kažkokias neaiškias bangas, kurios jai neleidžia miegoti ir kenkia sveikatai. Dar kažkam atrodo, kad naktimis į jų langą kaimynai ar kiti kenkėjai nukreipia elektros lempas, dėl kurių taip pat neįmanoma užmigti.
Nepatinka mažeikiškiams ir per miestą triukšmingai dundantys bei, jų nuomone, per garsiai signalizuojantys traukiniai: kur juos, tuos triukšmadarius, padėti? Kaip įgyvendinti kai kurių miesto gyventojų siūlymą ir pakišti traukinius po žeme ar iškelti toliau už miesto? Rausti tunelius ar tiesti naujas geležinkelio linijas? Pinigėlių toms idėjoms per mažai.
Nors iš tiesų kai kada galėtume elgtis šiek tiek kitaip, paskaičiuoti ir pataupyti. Štai vienas autobuso vairuotojas stebėjosi, kad atliekant Laisvės gatvės renovaciją, ties geležinkeliais yra rausiamas seniai susigulėjęs kelio gruntas ir išvežamas kažkur kitur: tikriausiai ten, kur jis bus paguldytas kaip naujas. Į jo vietą pilamas jau kitas gruntas, ir, matyt, ne kelis centus kainavęs. Pasak mažeikiškio, be reikalo rausiama visa gatvė vien dėl to, kad, paklojus reikalingas naujas požemines komunikacijas, virš jų atsirastų taip pat naujas gatvių patiesalas. Juk būtų tikęs ir senasis: tik viršutinė jo dalis turėtų būti nauja.
Taip, kaip minėjau, garsiai mąstė autobuso vairuotojas, kol stovėjome dvidešimt minučių ir laukėme bėgiais pravažiuojančios tokio pat dydžio kaip tas autobusas geležinkelio drezinos. Žavėjausi tuo žmogumi ir galvojau, kodėl taip negalėtų mąstyti renovacijos darbus planavusios galvos…
Ir dar. Rytoj profesinę šventę minėsiantys kultūros darbuotojai skundėsi policijos pareigūnais, kurie priekaištavo, kad mieste neleistinose vietose, net ant naujų autobusų stotelių stiklų iškabinėta Šapranausko koncerto reklama.
Bus to žmogaus koncertas ir Mažeikiuose, bet ta ne vietoje iškabinėta reklama skelbė apie pono Vytauto koncertą… Klaipėdoje.
Kultūros darbuotojai pataria: ponai pareigūnai, vertinkit ne tai, ką pamatote, o tai, kas ten skelbiama, taigi – paskaitykite.
O visiems, vertinantiems kultūrą, – smagios rytojaus šventės ir puikaus Atvelykio.

[email protected]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*