Kur ritasi lietuviškas humoras?

Šisbeitauskas

Pavasaris vis spyriojasi ir nenori ateiti toks, kokiam būti jam priklausytų. Tad vis dar negalime apsivilkti ko nors lengvesnio: prieš kelias savaites buvau tai padaręs ir tvirtai sakiau, kad į šiltesnį apdarą nebelįsiu, bet nepavyko… Vaikščioti su pavasarine striuke, kai rytais dar šeši septyni laipsniai šalčio, kažkaip nejauku. O juk jaunimas kelias dienas jau vaikščiojo su marškinėliais!
Žmonės išgyvena ir dėl gamtos, jaudinasi, kad nesušaltų jau parskridę paukščiai, bijo, kad neliktume be giesmininkų. Gal dėl to, kad būtų bent kiek šilčiau, kai kas ir įsigudrina uždegti žolę.
Gerai, kad esame tokie jautrūs: tai reiškia malonesnį ir šiltesnį bendravimą, kaip sakoma, artimo meilę.
Tik ar kartais nepasirodome pernelyg pažeidžiami, per greit susijaudinantys, susinervinantys ir net keliantys paniką? Štai šią savaitę senamiestyje, kur vykdomi Laisvės gatvės rekonstrukcijos darbai, ties buvusia geležinkelio pervaža statybininkai užtvėrė pusę gatvės, eismą reguliavo šviesoforas, dėl to ties ta vieta vairuotojai sugaišdavo penkiolika dvidešimt minučių, o jei pasimaišydavo traukinys, tekdavo užtrukti ir dar ilgiau.
IR KĄ JŪS MANOT? Koks buvo kai kurių mažeikiškių nepasitenkinimas, keiksnojimas ir vos ne panika, lyg jie nežinotų, kad senamiestyje vykdomos didelės pertvarkos, o tokiais momentais būna visokių nepatogumų. Ar būtų geriau, jei ta gatvė, kur didžiausias eismas, būtų visai uždaryta? Jei jau nėra kantrybės, juk senamiestį galima pasiekti ir Algirdo gatve, tad kam tas nereikalingas triukšmas? Juk nuo to nei laikas belaukiant sutrumpės, nei statybininkai greičiau naują gatvę nuties.
O gal tas mūsų jautrumas padidėjęs dėl to, kad dabar pavasario metas ir suaktyvėja organizmo veikla, o kartu – ir smegenys?
Kita vertus, ko čia stebėtis: kalendorius šią savaitę rodė, kad artėja pilnatis, – ne kartą teko pastebėti, kad būtent šiuo metu žmonės kažkaip keistai elgiasi.
Keisti man pasirodė ir dalykai, kuriuos pamačiau, tiksliau, išgirdau prieš savaitę nuėjęs į Kultūros centre vykusį humoro šou. Jei taip galvočiau aš vienas, galima būtų sakyti, kad tai mano nuomonė: bet taip, pasirodo, galvoja ne vienas tame renginyje dalyvavęs mažeikiškis.
Kažkaip keistai atrodė, kad tokie Lietuvos humoro vilkai, kaip ponai Zakarauskas, Zavaliauskas, Bingelis ir kiti, nusileidžia iki tokio lygio, kad klausantis ausys linksta. Visų pirma su savo pažįstama pasigailėjome, kad nesuskaičiavome, kiek to šou metu nuskambėjo keiksmažodžių, kiek kartų familiariai, tiesmukai buvo įvardytos kai kurios mūsų kūno vietos.
O labiausiai pykdė nepagarba Lietuvai, jos vadovams ir kai kuriems jau Anapilin išėjusiems garsiems, garbiems ir visų mylimiems žmonėms: lėkšti, neva juokingi dalykai tikrai nekėlė juoko, nors kai kam tai ir pasirodė linksma.
Nežinau, ar dera scenoje Kauno tarybos nariui marinti šalies Premjerą ar „mėtyti kietus bajerius“? Ir išvis ar jam vieta būti keikūnų kompanijoje?
Apmaudu ir dėl to, kad salėje buvo ne vienas nepilnametis: kokią nuomonę jiems reikėjo susidaryti apie mus visus ir tuos dėdes, atstovaujančius Lietuvos humoro elitui?
Humoras humoru, bet pakalbėkim apie rimtus dalykus. Artėja didžioji balandžio talkos diena – akcija „Darom“. Kuopsime šiukšles, kurios susikaupė per žiemą, tvarkysimės savo gyvenamąją aplinką, žodžiu, puošimės.
Kažkas prakalbo, kad per talką bus dalijami skirtingų spalvų maišai atliekoms, bet tuoj tos kalbos aptilo, nes buvo suabejota, ar tų maišų, kad ir vienos spalvos, išvis užteks. Kita vertus, negi žmonės turės laiko atliekas skirstyti ir bėgioti iškart su keliais maišais? Taigi, ir šiemet atliekos tikriausiai keliaus į bendrą katilą. O manantiesiems, kad mūsų gyventojai nerūšiuoja net buitinių atliekų, noriu paprieštarauti: rūšiuoja.
Vieną vakarą pamačiau, kaip du įkaušę vyrukai, atėję prie konteinerių, iš rankinės ištraukė porą tuščių stiklinių butelių ir išmetė į stiklo konteinerį, plastikinį vyno butelį ir alaus „pumplą“ – į plastmasei skirtą konteinerį, o kažkokius popiergalius sumurdė į mėlynąjį – skirtą popieriui. Gražu, ar ne? Iš tokių žmonių mums tik pasimokyti reikėtų. Juolab kad per Velykas juk ruošime vaišes, viešėsime, ir atliekų tikrai bus visų keturių rūšių konteineriams.
Kad artėja didelės šventės, pajusti labiausiai galima parduotuvėse: didžiulės eilės, prekių pilni vežimėliai ir bagažinės, daugybė prekybininkų suteikiamų nuolaidų, akcijomis vadinamų.
Žmonės lyg pametę galvas šluoja lentynas, tuština pinigines, stengiasi apsirūpinti viskuo, kad tik nebūtų tuščias velykinis stalas.
Pagrindinis Velykų atributas, žinoma, yra kiaušiniai. Su kuo juos valgyti – kiekvieno asmeninis reikalas. Pamenat, praėjusį kartą minėjau, kad viena moteriškė ant jų tepa krienus?Ji skundėsi, kad turguje jie pardavinėjami sumaišyti su manais. Tą patvirtino ir kartu su ja buvusi draugė. Su tuo niekaip nenori sutikti tuos krienus pardavinėjančios moterys: jos visa tai neigia, tad aš nebežinau, kuo tikėti. Jei apie tuos krienus papasakojusios moterys man iškrėtė balandžio 1osios pokštą, tai turguje prekiaujančių moterų man belieka tik atsiprašyti.
Kad ir kaip ten būtų, rytoj – Velykos, gražiausia ir prasmingiausia pavasario šventė. Tad linkiu jas pasitikti su puikia nuotaika ir sielos ramybe.

sisbeitauskas@santarve.lt