Nuotr. iš asmeninio archyvo
Vilma Klimavičiūtė – buvusi menų studijos „Erdvė“ prezidentė, šiuo metu – šios studijos narė. Ji kuria poeziją ir prozą, yra išleidusi romaną „Miglos namai“. Mažeikiškė parašė kelias pasakas, kuriose kalbama, kaip svarbu nesunaikinti gamtos, ją saugoti, tausoti. Viena iš šių pasakų – „Strazdų dovana“.
Vilma KLIMAVIČIŪTĖ
Strazdų dovana
(Pasaka)
Nuo seno įprasta, kad paukščių vaikai palieka gimtuosius lizdus vos išmokę skraidyti. Jie negali, kaip žmonės, slėptis tėvų užuovėjoje, kiek širdis geidžia. Todėl pavasarį grįžtantis iš tolimų kraštų strazdas Skardžiabalsis dairėsi naujos vietos lizdeliui. Jaunas, žvitrus ir linksmas paukštis, džiaugdamasis sutvirtėjusiais sparnais ir šilta saule, skrido virš pradedančio skleisti pumpurus miško. Jo vidury, šalia žmonių ir žvėrelių praminto tako, augo keistas, nudžiūvęs, apsilaupiusia žieve medis. Kaime gyvenantys žmonės neprisiminė jo vardo. Visi stebėjosi šiuo keistuoliu ir jo nelietė. Per daug jau šakotas, gumbuotas ir susisukęs. Kam šipinti pjūklus, jei tolėliau užtenka dailesnių sausuolių bei audros išvartų. Tačiau labai klydo tas, kas manė, jog medis miręs. Dieną, kai aplink tiek garsų, jo niekas negirdėjo. Užtat nakčia, kai kiti medžiai, žolės ir paukščiai užmigdavo, tylą sudrumsdavo piktas gergždesys. Aimanos pažadindavo drebulę, kuri suvirpėdavo visais lapais ir priglusdavo prie putino. Netrukus prabusdavo ir kiti medžiai. Aukštas, dailus šermukšnis suniurzgėdavo: „Vėl tas senas kvailys neleidžia miegoti. Kada visa tai baigsis?“ – „Nevadink jo kvailiu, – sudrausdavo beržas. – Juk jis serga. Aš stoviu arčiausiai ir matau, kad jį graužia bjaurios kirmėlės.“ – „Žiūrėk, neužsikrėsk jomis, dėl visų beverkšlendamas“, – atsikirsdavo šermukšnis ir galutinai išsibudinę medžiai imdavo ginčytis, kol visai susipykdavo. Tik senasis keistuolis nesiveldavo į ginčus, net kalbinamas neatsiliepdavo. O nesuskubę grįžti anksčiau praeiviai pasakojo, kad naktimis miške vaidenasi: regis, nė mažiausio vėjelio, tik staiga medžiai sušnara, susiūbuoja, net šiurpas nukrečia. Ypač baisu būdavo gūdžiomis žiemos naktimis – atrodė, jog prisikėlę numirėliai rauda ir vaitoja nebegalėdami grįžti sustingusion žemėn…
Tačiau buvo puikus pavasaris ir nieko apie vaiduoklius nenutuokiantis Skardžiabalsis nutūpė į šermukšnį. Pasisukiojęs, pasidairęs išvydo keistąjį medį. Strazdui kažkodėl jis patiko. „Jame ir įsikursiu“, – taip nusprendęs ėmė švilpauti linksmą giesmelę. Medžiai nurimo nustebę ir sužavėti. Juk jie jau seniai nebegirdėjo tokios nuostabios giesmės. Strazdus išnaikino gretimo kaimo žmonės, tikėdamiesi išgelbėti nuo rajūnų savo vyšnias. Išbaidyti žudynių toliau pasitraukė ir kiti paukščiai. Bet kaimiečiai netapo turtingesni. Taip uoliai saugotus sodus ir javus užpuolė ordos vabzdžių, o bulves – kolorado vabalai ir šernai.
Virš to paties miško skrido Skaisčiaakė, taip pat tik praėjusią vasarą palikusi gimtąjį lizdą. Nuvilta miško nykumos jau ketino sukti atgal, kai išgirdo pavasarinę Skardžiabalsio dainą. Neatsispyrusi pagundai nusileido greta. Apsidžiaugė strazdas išvydęs priešais gražuolę žiburiuojančiomis akimis ir žvilgančiomis plunksnomis. Tačiau niekas nelaukė to, kas atsitiko vėliau. Strazdai, sutarę krauti lizdelį, nuskrido prie keistojo medžio. Šis staiga kirto paukščiams šakomis. Nupuolusi žemėn Skaisčiaakė pravirko ir medžiai supyko ant nudžiūvėlio. Ilgai tarėsi ir ginčijosi, bet vėl susibarė ir įsižeidę nutilo. Tuomet sušnarėjo ginče nedalyvavęs klevas: „Pašaukime, broliai, Didįjį Rūką, – tegu suraišioja seniui šakas.“ Medžiai lengviau atsiduso ir sutartinai sušlamėjo:
„Didysis Rūke, paslapčių karaliau,
Ateik nuo upių, raistų, ežerų,
Surinkęs visą savo didžią galią
Iš užkeikimų, burtų ir kerų.
Te lenkias medis šis nenuolankusis,
Kai jo šakas apraizgysi tinklais.
Vienintelis valdovas šičia būsi,
Visus kvaila puikybė kol apleis…“
Virš miško ėmė tvenktis rūkas. Pamažu jis pasidarė toks tirštas, kad medžiai nebematė vienas kito. Atlėkė vėjo gūsis, rūkas subangavo ir ėmė plačia juosta raizgyti keistuolio šakas. Surišo taip stipriai, kad jis nebegalėjo nė krustelėti. Atokiau laukę strazdai šmurkštelėjo pro likusį rūko juostoje plyšį ir apstulbo pamatę visą armiją vabalų bei jų vikšrų. Tai žadėjo gyvenimą be rūpesčių – maisto buvo iki soties, nereikėjo jo ieškoti nei sau, nei vaikams. O rūkas sergėjo lizdelį. Palengva išsisklaidė tik tada, kai penki šaunūs strazdžiukai išmoko skraidyti. Senasis keistuolis styrojo toks ramus, kad kaimynai greitai liovėsi juo domėtis ir pradėjo mėgautis ramybe. Net gūdžiomis žiemos naktimis jų nebeišbudino aimanos.
Pavasarį vėl sugrįžo strazdai. Kai Skardžiabalsis užtraukė savo giesmę, netoliese atsiliepė kikilis ir pečialinda, sučerškė kėkštas. Į mišką rinkosi išbaidyti paukščiai. Medžiai svajojo, kaip glaus ir saugos jų lizdelius. Kiekvienas slapta vylėsi, kad jo šakose naują gūžtą susisuks strazdai, kai senasis keistuolis grius žemėn. Bet vieną rytą nubudę visi aiktelėjo iš nuostabos: nudžiūvėlis puošėsi jaunais lapeliais. Medis, kurį visi laikė amžių baigiančiu sukriošėliu, pasirodė besąs stiprus ąžuolas. Laimingas jis sušnarėjo lapeliais, prabilo po ilgos tylos: „Ačiū jums, broliai medžiai. Ačiū jums, paukščiai. Išgelbėjote mane, neleidote kirmėlėms įsigraužti į mano šerdį. Jūs man grąžinote norą gyventi. Nors ir ne visos šakos atsigaus, bet aš iš visų jėgų stengsiuosi subrandinti gausybę gilių“. Iš tiesų gilės užderėjo gausiai. Jas bemat ėmė nešioti kėkštai. O kas nežino, kokie jie išsiblaškėliai: niekada nepaslepia visų atsargų vienoje vietoje, iškaišioja į medžių plyšius ir po pernykščiais lapais visame miške. Paskui patys nebeprisimena, kur ką nukišo. Pešasi tarpusavy suradę medžio plyšyje įspraustą giliukę, o tuo metu paslėptos po miško paklote gilės leidžia šaknis į žemę.
Pridygo ąžuoliukų visame miške. Ūgtelėję ėmė dalyti giles kėkštams, kaip ir kiti medžiai savo vaisius kitiems paukščiams. Šitaip miškas vis augo, plėtėsi. Žmonės pasakojo vienas kitam, kaip strazdai išvadavo piktųjų dvasių apsėstą ąžuolą. Jis atsigavo ir daugiau prie jo nebesivaidena. O šernai su pasimėgavimu triauškina giles, užmiršę bulvių laukus. Nebent vienas kitas išdykėlis dar išrausia galulaukės vagą. Bet niekas dėl to labai nepyksta. Juk strazdai dovanojo visiems ramybę.
