Mykolo Biržiškos užmojai ir jo pasekėjai

Istoriko pasakojimas apie Vasario 16-osios Akto signatarą Mykolą Biržišką, Viekšnius ir viekšniškius

Iškilios asmenybės, praeities reliktai, įvairios šventės, tradicijų tąsa… Visa tai padeda mums išlaikyti ryšį su išėjusiaisiais, prisiminti jų reikšmingiausius darbus, juos vertinti. Dažnai tai palengvina net savo tapatybės apsibrėžimą. Visus tuos dalykus lengviau priimame, kai suvokiame juos kaip savus.

Žvelgdami į Vasario 16-osios Aktą, matome, kad tarp tų dvidešimties drąsių vyrų, vokiečių okupacijos metais nepabijojusių jo pasirašyti, randame ir viekšniškį Mykolą Biržišką.

Renavo dvare savo vaikystę praleido kitas signataras Stanislovas Viktorinas Jonas Narutavičius, o nuo Alsėdžių kilęs Jonas Smilgevičius iš Mažeikių geležinkelio stoties ne kartą vykdavo į studijas ir spręsti valstybės kūrimo reikalų. Jis net paliko savo atsiminimus apie tų metų Mažeikius.

Ir vis tik artimiausias iš signatarų mums yra M. Biržiška.

Bajoriškos šaknys ir lietuvybė

Viekšnių krikšto metrikų knygoje (1880–1885) yra mums reikšmingas įrašas. Jame skaitome, kad vikaras kunigas Aleksandras Valavičius 1882 m. rugpjūčio 29 d. (senu stiliumi), pagal visas sakramento apeigas, pakrikštijo kūdikį vardu Mykolas, kilmingųjų Antano ir Elžbietos (Radzevičiūtės) Biržiškų sūnų, gimusį teisėtoje santuokoje, Viekšnių miestelyje.

Krikšto tėvais buvo bajorai Adomas Daugirdas ir Rožė Radzevičienė.

Bajoro gydytojo šeimoje nebuvo kalbama lietuviškai. Mykolas išaugo lenkiškoje aplinkoje, o lietuviškai išmoko šnekėti tik mokydamasis Šiaulių gimnazijos 8-oje klasėje. Pamažu jis įsitraukė ir į lietuvišką veiklą. M. Biržiškai kelrode žvaigžde tapo istorikas Simonas Daukantas.

Kairiųjų pažiūrų, ieškantis teisybės maištingas jaunuolis kurį laiką buvo pašalintas iš universiteto, bet jo kelias jau turėjo aiškią kryptį, vedusią Lietuvos Nepriklausomybės Akto link.

Lenkams okupavus Vilnių, M. Biržiška nepasitraukė į Kauną, bet toliau tęsė savo veiklą. Todėl buvo areštuotas, pasodintas į kalėjimą ir nuteistas mirties bausme. Tik Lietuvai ir Lenkijai išsimainius belaisviais liko gyvas.

M. Biržiška, apsigyvenęs Kaune, tapo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, palaikė žemaičių studentų sambūrius, buvo Vilniui išvaduoti sąjungos (1925–1935) pirmininkas. Save suvokė kaip lietuvį-žemaitį, o gal labiau kaip žemaitį-lietuvį. Vilnių prijungus prie Lietuvos, persikėlė profesoriauti į istorinę mūsų sostinę.

Antrojo pasaulinio karo frontui artėjant prie Lietuvos, M. Biržiška pasitraukė į Vakarus, vėliau emigravo į JAV, kur aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje, ypač ryškūs buvo jo leidybiniai darbai.

Mūsų kraštietis mirė 1962 m. Los Andžele, kur ir buvo palaidotas. 2018 m. kartu su žmona ir broliais buvo perlaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse, netoli Jono Basanavičiaus, pirmininkavusio Lietuvos tarybos posėdžiui, priimant Vasario 16-osios Aktą, kapo.

Sveikatos namai iškilo per dvejus metus

Nors M. Biržiška amžinojo poilsio nesugrįžo į Viekšnius, kraštiečiai žino, kad gimtinės jis niekada nepamiršo. To įrodymas yra už signataro pinigus 1938 m. išleista knyga „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, sveikatos namų statyba ir savo gimtinės, kaip Žemaičių kultūros centro, vizijos kūrimas. Įdomu, kad minėtos knygos rankraštį M. Biržiška nuolat papildydavo. Matyt, jį ruošėsi perleisti, o gal taip rinko medžiagą naujai knygai „Viekšnių parapija“.

1937 m. jis su žmona ir dukra nusprendė visas savo santaupas (30 tūkst. litų) skirti sveikatos namams. Iš valsčiaus prašė skirti žemės sklypą, prisidėti darbais ir lėšomis, nes norėjo šiuolaikiško ir modernaus pastato ir jautė, kad pinigų trūks.

Sveikatos namai turėjo būti pavadinti jo tėvo – gydytojo Antano Biržiškos – vardu. Šalia jų turėjo būti pastatytas ir medinis kryžius.

Sveikatos namai iškilo 1939 m., o Viekšnių ir jų apylinkių gyventojai jais tebesinaudoja ir šiandien.

Matyt, vykdydami signataro valią, viekšniškiai net sovietmečiu išsaugojo autentišką Dr. Antano Biržiškos vardo sveikatos namų granitinę lentą. Virš jos, pakeldami ant kojelių, atitaikydami senosios plokštės dydį, pritvirtino iš aliuminio išlietus ambulatorijos užrašus – lietuvišką ir rusišką. Kryžių, buvusį prie sveikatos namų, perkėlė ant M. Biržiškos tėvų kapavietės.

Šių reliktų išsaugojimas rodo, kad vietiniai žmonės Biržiškų nuopelnų Viekšniams dar neužmiršo.

Krašto atmintį gaivina per praeities reliktus

Apie daiktų svarbą mūsų gyvenime taikliai yra parašęs poetas, eseistas Marcelijus Martinaitis (1936–2013).

„Daiktai gyvena kažkokį savo nepriklausomą gyvenimą. Jie primena, kaltina, tyčiojasi, gundo, kalba seniai mirusiųjų žodžiais. Išmetus, sudeginus, rodos, jau nereikalingą daiktą, su juo iš atminties dingsta ir pažįstamų, artimųjų veidai, prisiminimai apie juos. Ar ne dėl to daugybė mūsų žmonių, išvarytų iš senų, užgyventų vietų, lyg ir prarado atmintį, ryšius su praeitimi, protėviais, pradėjo nieko nemylėti, net savo namų, kuriuose užaugo jų vaikai, savo gyvenimo?“

Viekšniškiams to prikišti negalima, per iškilias šio krašto asmenybes, jų reliktus žmonės tikrai gaivina savo krašto atmintį.

1995 m. miesto buvusios turgaus aikštės likučių fragmente jie įkurdino paminklą Biržiškoms (skulptorius Česlovas Pečiukas) – abiem tėvams ir trims sūnums – Mykolui, Vaclovui ir Viktorui, kurie visi buvo profesoriai, lietuviškos raštijos tyrėjai ir puoselėtojai.

2004 m. buvo užbaigta A. Biržiškos sveikatos namų renovacija. 2008 m. iš beviltiškos būklės buvo prikeltas Biržiškų sodybos gyvenamasis namas, kuriame įsikūrė biblioteka ir jiems skirta ekspozicija. Gaila, kad patalpos neįrengtos mezonine, kurį žemaičiai vadina „salkomis“. Tai buvo įsipareigojusi padaryti Mažeikių rajono savivaldybė.

Dėl gimtinės ateities – dideli lūkesčiai

M. Biržiškos užmojai buvo didesni. Jis Viekšnius norėjo paversti Žemaitijos kultūros židiniu. Tomas Petreikis, tyręs brolių Biržiškų vaidmenį Žemaičių knygos kultūroje, yra akcentavęs signataro užmojus. Jis 1943 m. „Vaikiškose senelio svajonėse“ buvo išdėstęs savo gimtinės ateities viziją.

T. Petreikis rašo: „Profesorius Viekšniuose svajojo įkurti: Viekšnių skaityklą su biblioteka ir knygynu (vadovaujamą Vaclovo Biržiškos); Viekšnių akademiją su meno galerija, etnografijos muziejumi, rankdarbių paroda ir gamtos muziejumi (vadovaujamą Mykolo Biržiškos); Žemaičių Romuvą su sale spektakliams, koncertams, paskaitoms, su liaudies universitetu ir liaudies trupe, kapela, choru (vadovaujamą dukters Onos Biržiškaitės); Viekšnių leidyklą-spaustuvę žemaitiškam savaitraščiui, kalendoriui ir žemaitiškoms knygoms leisti (taip pat vadovaujamą Onos Biržiškaitės).“

Teisingai pastebėjo M. Martinaitis, kad daiktai kalba seniai mirusiųjų žodžiais. Deja, dabar, kaip pabrėžia eseistas, dauguma mūsų tapome vartotojiškos serijinės gamybos trumpalaikių daiktų aukomis. Dažnai keičiame namus, baldus, nežinome jų gamintojų, o daiktai nebesiejami su konkrečiais žmonėmis. Taip prarandame ryšį su savo šeima, kraštu, atminties jausmo svarbą ateičiai.

Medikė, kuri stengėsi realizuoti M. Biržiškos viziją

Pavarčius oficialią Dr. Antano Biržiškos sveikatos namų renovavimo, jų šeimai skirto paminklo pastatymo, sodybos gyvenamojo namo atgaivinimo darbų, vaistinės ir Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejų išgelbėjimo dokumentaciją, matome, kad dokumentuose figūruoja ir Biržiškų vardo draugija. Tiksliau, tai ji buvo pagrindinis variklis, vertęs judėti, rūpintis išlikusiais iškiliųjų kraštiečių reliktais. Už kiekvieno pavadinimo, darbo stovi konkretūs žmonės.

Šią draugiją įkūrė, paskui save tempė ir kitiems neleido snūduriuoti, o kai reikėjo, ne vieną ir ant ausų pastatydavo gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė, su kuria visiems laikams atsisveikinome šį sausį. Ji suprato, kad gydyti vien kūną nepakanka, reikia rūpintis ir dvasiniais žmonių poreikiais, krašto kultūra.

Jos iniciatyva Viekšniuose buvo įkurtas folkloro ansamblis „Poilsėlis“, Trečiojo amžiaus universitetas, išleista knyga „Viekšniai: kultūra ir istorija“ (2013), rengtos konferencijos, parodos, koncertai, ekskursijos, 2017–2020 m. leistas laikraštis „Viekšnių žinios“.

Iš šių darbų matome, kad A. J. Gurauskaitė kryptingai stengėsi realizuoti M. Biržiškos viziją abiejų mylėtuose Viekšniuose.

Suprantama, kad tik didi asmenybė gali brandinti kitą asmenybę. Vasario 16-osios Akto signataras suprato, kad žmogaus augimo pagrindas yra laisvė. Ji ir atvedė M. Biržišką į Lietuvos tarybą. Įdomu, kad išaugęs lenkakalbėje kilmingųjų šeimoje ir aplinkoje viekšniškis tapo didžiu lietuvybės puoselėtoju, savo pasiaukojamu darbu rodęs pavyzdį kitiems.

Dėsninga, kad iš 20 signatarų tik keturi buvo bajorai. Trys iš jų yra gimę Žemaitijoje ir visi daugiau ar mažiau susiję su Mažeikių kraštu. Tik ketvirtasis signataras – bajoras Donatas Malinauskas yra gimęs Latvijoje.

Povilas ŠVEREBAS
istorikas